Stoviu eilėje prie kasos. Nuleidusi galvą
skaičiuoju monetas. Turėtų užtekti pienui, šokoladui ir kavai. Su paslėpta
pašaipa žvelgiu į kitus. Už manęs stovinčių žmonių pirkinių krepšelyje keturi
buteliai nukainuoto alaus, raikytos duonos kepalėlis ir glaistyta spurga.
Akivaizdu, kad vaikui jie tegalėjo nupirkti tą bevertę spurgą. Moteris
sulysusi, matyt daug nevalgo, veido spalva ir nutriušę plaukai sako, kad ne iš
gero gyvenimo. Pirma mintis, kodėl savo vaikui nenuperkate kažko geresnio,
kodėl pataikaujate savo silpnybėms, kodėl turėdami tik kelis litus perkat alų.
Kita mintis, jūs esate vargšai. Sukatės kaip beprotės pelytės rateliuose. Esat
nelaimingi, o jei ir bandot atrasti laimę alaus putoje priešais televizorių –
tai ji trumpalaikė, vedanti į gilesnį nepasitenkinimą ir bet kokios vilties
praradimą.
Vėl nauja pardavėja darbuojasi kasoje. Eilė
netrumpėja. Pora už manęs netekę kantrybės, palieka pirkinių krepšelį ir su
arogantiška veido mimika išeina iš parduotuvės:
-
Mes
neprivalome laukti, - kumšteli moteris vyrą.
O aš mintyse priduriu: „... nėra laiko šioje eilėje stovėti, juk
pavieluosime žiūrėti televizorių.“
Nekantrumas
paliečia ir mane. Žvilgteliu į priekį. Prie kasos stovi kažkoks statybininkas.
Matyt, tiesiai iš darbo, nes purvinus rūbus ir apšiuriusius batus pritrūko
laiko pasikeisti. Jis perka porą butelių alaus ir keturis rausvos spalvos
loterijos bilietus. Žmonės ne tik neblaivūs, bet ir naivūs. Jie vaikiškai
tikisi, kad laimė, menama laisvė nukris jiems iš dangaus, netikėtai. Aišku,
taip būna, tačiau, kodėl taip turėtų būti jam. Kodėl jis leidžia pinigus
kažkokiems popieriukams. Juk atsirandančios naujos loterijos tik mažina
laimėjimo tikimybę, nes potencialių laimėtojų ratas plečiamas. Statybininkas
perka bilietą, nes viduje tiki. Tiki geresniu gyvenimu, nes neranda pilnatvės
dabartiniame. O kodėl tada žmonės galvoja, kad materialiuose, apčiuopamuose
dalykuose bus ta laimė?
Ir vėl
išsprendus vieną klausimą,į jo vietą stoja dar keli.
Nekantrumo
jausmas persmelkia visus esančius parduotuvėje. Vargšelės pardavėjos sukasi
kaip vijurkai. Vienos skaičiuoja senučiukės pažertus centus, kitos atsakinėja į
įkyrius pirkėjų klausimus. Visi jaučiasi neįvertinti ir skriaudžiami.
Prie parduotuvės durų stovi benamis. Laukia eilėje
stovinčio draugo. Jo veidas man nekelia jokio pykčio. Jo veidas savotiškai net
gražus. Riesta nosis, iš po kepurės kyšantys plaukai ir seniai neskusta barzda
duoda žavesio. Benamis panašus į Kalėdų Senelį, kuriam pasitaikė blogesni
laikai,o mėlyna dėšinė akis sako, kad to vakaro kolega buvo kairiarankis.
Vieni benamiai būna arogantiški, kupini paniekos
aplinkai, o kiti begalo nuolankūs. Žemesni už žolę. Šis regis buvo nuolankusis.
Aš viduje truputėlį susijuokiau. Ta mėlynė visam parduotuvės vaizdeliui pridėjo
lengvos ironijos. Jei tai būtų paveikslas, tiktų užrašas: Visi einam per
gyvenimą, visokiais keliais, kartais labai vingiuotais.
Kasininkė pradėjo skanuoti mano prekes: kavą,
pieną ir šokoladą. Kaskart stovint ir laukiant, kada kasos displėjuje sužibės
mokėtina suma, aš jaučiu pralaimėjimą. Silpnybės , trūkumai ir netobulumas tada
mane nugali. Tada aš būnu žemesnė už
žolę, nes tenka pripažinti, kad ir aš esu savo norų, troškimų vergė. Ir
nesvarbu, kad mano silpnybės tokios nekaltos: šokoladas ir balta kava.
Dvasinėje plotmėje visi troškimai, priklausomybės
veda į sielos degradavimą, prarandama ir neatrandama prigimtinė sielos laisvė.
O mums, žmonėms primesta iliuzija, kad galimybė išpildyti troškimus ir yra ta
išsvajotoji laisvė. Taip tikrai nėra. Laisvė – kai man, tau nieko nereikia, kai
nesikraustai iš proto, dėl alaus, kavos, šokolado ar cigaretės ir pan.
Greitai į plastikinį maišelį susimetusi prekes,
palieku parduotuvę. Praeidama pro dar tebestoviniuojantį benamį, pažvelgiu į jį
iš arčiau. Tave ir mane tebeveda troškimai ir norai, abu esam nelaisvi.
Nesvarbu, kad išoriškai mudu taip skiriames, bet viduje tas pats chaosas.
Pirštų galiukais uždarau parduotuvės duris, lyg
norėdama save apgauti, kad aš su tuo neturiu nieko bendra. Nusipurtau. Iki kito
karto.
Komentarai
Rašyti komentarą