Bendras
vietinių australų religijų bruožas – pradžios laikas, dar vadinamas
sapnalaikiu. Šis pavadinimas apibūdina epochą, esančią toli praeityje,
kuomet protėviai kūrėjai, Pirmieji Žmonės, keliavo per kontinentą,
kurdami matomąją aplinką ir duodami jai pavadinimus.
Vis
dėlto tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, nes kartu sapnalaikis
gali egzistuoti čia ir dabar, kaip sapnavimo procesas. Sapnalaikis –
tai ir religinių bei moralinių normų, perduodamų aborigenų žodinėje
tradicijoje, šaltinis. Žinoma, pati sapnalaikio koncepcija šiek tiek
skyrėsi įvairiose kultūrose. Kitaip tariant, vienos bendruomenės sapnas
galėjo visiškai nesutapti su kitos bendruomenės sapnu, nors pati vyksmo
saprata ir buvo panaši.
Iš pradžių žemė tebuvo plika lyguma. Viešpatavo tamsa. Nebuvo nei
gyvybės, nei mirties. Saulė, mėnulis ir žvaigždės miegojo po žeme. Visi
nemirtingieji protėviai irgi ten miegojo, kol galiausiai pakirdo iš savo
amžinybės ir išlindo į paviršių.
Atsikėlę nemirtingieji protėviai klajojo po žemę, kartais kaip žmonės,
kartais pasivertę gyvūnais: kengūromis, emu ar driežais, o kartais
pusiau gyvūnais, pusiau žmonėmis arba pusiau žmonėmis, pusiau augalais.
Dvi tokios būtybės, sukūrusios save iš nieko, buvo ungambikulai.
Klajodami po pasaulį, jie rado pusiau padarytus žmones. Sie buvo
sukurpti iš gyvūnų ir augalų, tačiau atrodė kaip beformiai ryšuliai, bet
kaip sumesti netoli tos vietos, kur galima rasti vandens versmių ir
druskos ežerų. Visi žmonės buvo suriesti j kamuoliukus, jiems trūko
galūnių, jų bruožai buvo neryškūs ir neužbaigti.
Savo didžiuliais akmeniniais peiliais ungambikulai išskaptavo
galvas, kūnus, kojas ir rankas. Išraižė veidus, delnus ir pėdas.
Pagaliau žmonės buvo užbaigti.
Kiekvienas vyras ir moteris kilo iš augalo ar gyvūno, ir kiekvienas
turi būti ištikimas totemui to gyvūno ar augalo, iš kurio buvo sukurtas:
slyvos, žolės sėklos, didelio ar mažo driežo, ilgauodegės papūgos ar
žiurkės.
Atlikę savo šventą darbą, protėviai vėl nugrimzdo miegan. Vieni grįžo į namus po žeme, kiti virto uolomis ir medžiais.
Takai, kuriuos sapnalaikiu išmynė protėviai, yra šventi. Kur tik jie
žengė, paliko šventus savo pėdsakus: uolą, vandens versmę ar medį.
Sapnalaikis nėra tik tolima praeitis, sapnalaikis - tai amžinoji dabartis. Kiekvieną mirksnį sapnalaikis gali vėl grįžti.
Paimta iš:http://exlab.lt/node/102
Komentarai
Rašyti komentarą