Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sapnalaikio sąvokos reikšmė Australijos aborigenų tradicijose

              
                    Bendras vietinių australų religijų bruožas – pradžios laikas, dar vadinamas sapnalaikiu. Šis pavadinimas apibūdina epochą, esančią toli praeityje, kuomet protėviai kūrėjai, Pirmieji Žmonės, keliavo per kontinentą, kurdami matomąją aplinką ir duodami jai pavadinimus.
                    Vis dėlto tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, nes kartu sapnalaikis gali egzistuoti čia ir dabar, kaip sapnavimo procesas. Sapnalaikis – tai ir religinių bei moralinių normų, perduodamų aborigenų žodinėje tradicijoje, šaltinis. Žinoma, pati sapnalaikio koncepcija šiek tiek skyrėsi įvairiose kultūrose. Kitaip tariant, vienos bendruomenės sapnas galėjo visiškai nesutapti su kitos bendruomenės sapnu, nors pati vyksmo saprata ir buvo panaši.
                  Iš pradžių žemė tebuvo plika lyguma. Viešpatavo tamsa. Nebuvo nei gyvybės, nei mirties. Saulė, mėnulis ir žvaigždės miegojo po žeme. Visi nemirtingieji protėviai irgi ten miegojo, kol galiausiai pakirdo iš savo amžinybės ir išlindo į paviršių.
                 Atsikėlę nemirtingieji protėviai klajojo po žemę, kartais kaip žmonės, kartais pasivertę gyvūnais: kengūromis, emu ar driežais, o kartais pusiau gyvūnais, pusiau žmonėmis arba pusiau žmonėmis, pusiau augalais.
                Dvi tokios būtybės, sukūrusios save iš nieko, buvo ungambikulai. Klajodami po pasaulį, jie rado pusiau padarytus žmones. Sie buvo sukurpti iš gyvūnų ir augalų, tačiau atrodė kaip beformiai ryšuliai, bet kaip sumesti netoli tos vietos, kur galima rasti vandens versmių ir druskos ežerų. Visi žmonės buvo suriesti j kamuoliukus, jiems trūko galūnių, jų bruožai buvo neryškūs ir neužbaigti.
Savo didžiuliais akmeniniais peiliais ungambikulai išskaptavo galvas, kūnus, kojas ir rankas. Išraižė veidus, delnus ir pėdas. Pagaliau žmonės buvo užbaigti.
Kiekvienas vyras ir moteris kilo iš augalo ar gyvūno, ir kiekvienas turi būti ištikimas totemui to gyvūno ar augalo, iš kurio buvo sukurtas: slyvos, žolės sėklos, didelio ar mažo driežo, ilgauodegės papūgos ar žiurkės.
                 Atlikę savo šventą darbą, protėviai vėl nugrimzdo miegan. Vieni grįžo į namus po žeme, kiti virto uolomis ir medžiais.
                 Takai, kuriuos sapnalaikiu išmynė protėviai, yra šventi. Kur tik jie žengė, paliko šventus savo pėdsakus: uolą, vandens versmę ar medį.
                 Sapnalaikis nėra tik tolima praeitis, sapnalaikis - tai amžinoji dabartis. Kiekvieną mirksnį sapnalaikis gali vėl grįžti.
Paimta iš:
http://exlab.lt/node/102
Paveikslas rastas internete

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.