Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Portugalija. Lisabona. Penišė I dalis



- Kelionės ir yra mano darbas...- viename savo interviu sakė Jurga Ivanauskaitė.
Šį rašytojos sakinį atsimenu dažnai. Tuomet buvau nedidelė mergaitė, kai niekaip neatsistebėjau kokia įdomia veikla užsiima J. Ivanauskaitė. Keliauja. „Matyt darbdaviai nesupranta, kad darbas jai yra malonumas.“ – vaikiškai mąsčiau ir žvelgdama į mažą gaublį svajojau kada nors pakeliauti ir aš.
Viskas vyko labai paskubomis. Netikėtas skelbimas iš IPL. Dokumentų tvarkymas ieškant finansų ir gegužės 31 d. beveik nesuvokdama realybės nusileidau didžiuliame Lisabonos oro uoste.
Su bendru keleivių srautu pasukau link išėjimo. Skubėjau. Daug nesidairiau, tačiau viskas oro uoste pasirodė sudėtinga. Tik sekiau užrašą SAIDA....SAIDA...SAIDA.
Vietoj vieno autobuso bilieto nusipirkau tris. Portugalas bilietų pardavėjas pataisė klaidą ir su vienu bilietu rankose autobusu lėkiau į Lisabonos autobusų stotį „Sete Rios“. Vaizdai už lango manęs nė kiek nedžiugino. Nesupratau, kodėl Lisabonoje pakelės žolė nenupjauta, kodėl gatvėse mėtėsi šiukšlės, kodėl jų buvo dar daugiau prie apkrautų šiukšlių konteinerių. Galvoje sukosi bauginanti mintis : „Kur aš patekau? Ir dar esu viena.“
„Sete Rios“ autobusų parkas nuliūdino visai. Visur pasigedau švaros ir tvarkos. Matyt „Akropolio“ kartai estetika tapo natūraliu reiškiniu. Nusipirkau bilietą į Peniche miestelį. Informacijos punkte dirbanti moteris mane pamokė:
-          Pirmiausia ne Peničė, o Penišė, - atsakė angliškai ir davė nuorodas kur laukt, kada įsėst ir t.t.
Žmonės stotyje buvo keisti. Garsiai kalbėjo, mosikavo rankomis, nesigėdydami spoksojo. Visų portugalų akys rudos, per kelionę pamačiau vos kelis vietinius su šviesiomis akimis. Manosios išdavė, kad nesu sava. Periferiniu žiūrėjimu pastebėdavau aplinkinių žvilgsnius ir pasijutau taip keistai lyg bučiau juodukė kokioje Gargždų „Maksimoj“.
Netoliese sėdėjo keista ketveriukė. Nebesiorientuojanti senutė, riebiais antakiais senelis, aukštas liesas vaikinas šviesiu kostiumu (išryškinančiu tamsų gymį, netvarkingus garbanotus juodus plaukus) ir mažutė, akiniuota, truputį stora mergina, kuri be pertraukų su juo mylavosi. Tie keisti žmonės tiesiog prikaustė mano dėmesį, erzino ir trikdė. Mergina kažkur ėjo, kažko ieškojo, vaikinas garsiai kalbėjo, sukinėjosi ir kažką aiškino besišypsančiai senutei. Mergina ir vaikinas pykosi, taikėsi ir bučiavosi. Ji bandė eiti, jis ją laikyti – vienu žodžiu serialas be televizoriaus.  
Ir man pasisekė...erzintojai įsėdo į tą patį autobusą. Tada sau pasakiau griežtai : „Nesidomėk kitais. Tu esi Lisabonoje. Tu esi tinkamame autobuse. Dabar dvi valandas žvalgykis ir džiaukis, džiaukis, džiaukis...“
Besileidžiančiame lėktuve Lisabona atrodė kaip rojus. Daug mėlyno vandens, baltos saulės apšviestos pakrantės, apžėlę kalnai. O dabar, autobusu toldama nuo sostinės mačiau ant kalnų stovinčių vėjo jėgainių, kitokią augaliją, sunkius raudonų čerpių stogus. Kelias vingiavo, nėjo suprasti kur baigiasi ir kur prasideda naujas miestelis. Vietinė architektūra paskatino mamai parašyti sms : „Čia kaip ispanų serialuose...“ Priemiesčiai žavėjo. Namukai puošnūs, vyrauja akmuo, plytos, plytelės, tinkas ir betonas.




Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...