- Kelionės ir yra mano darbas...- viename savo
interviu sakė Jurga Ivanauskaitė.
Šį rašytojos sakinį atsimenu
dažnai. Tuomet buvau nedidelė mergaitė, kai niekaip neatsistebėjau kokia įdomia
veikla užsiima J. Ivanauskaitė. Keliauja. „Matyt darbdaviai nesupranta, kad
darbas jai yra malonumas.“ – vaikiškai mąsčiau ir žvelgdama į mažą gaublį
svajojau kada nors pakeliauti ir aš.
Viskas vyko labai paskubomis.
Netikėtas skelbimas iš IPL. Dokumentų tvarkymas ieškant finansų ir gegužės 31
d. beveik nesuvokdama realybės nusileidau didžiuliame Lisabonos oro uoste.
Su bendru keleivių srautu
pasukau link išėjimo. Skubėjau. Daug nesidairiau, tačiau viskas oro uoste
pasirodė sudėtinga. Tik sekiau užrašą SAIDA....SAIDA...SAIDA.
Vietoj vieno autobuso bilieto
nusipirkau tris. Portugalas bilietų pardavėjas pataisė klaidą ir su vienu
bilietu rankose autobusu lėkiau į Lisabonos autobusų stotį „Sete Rios“. Vaizdai
už lango manęs nė kiek nedžiugino. Nesupratau, kodėl Lisabonoje pakelės žolė
nenupjauta, kodėl gatvėse mėtėsi šiukšlės, kodėl jų buvo dar daugiau prie
apkrautų šiukšlių konteinerių. Galvoje sukosi bauginanti mintis : „Kur aš
patekau? Ir dar esu viena.“
„Sete Rios“ autobusų parkas nuliūdino
visai. Visur pasigedau švaros ir tvarkos. Matyt „Akropolio“ kartai estetika
tapo natūraliu reiškiniu. Nusipirkau bilietą į Peniche miestelį. Informacijos
punkte dirbanti moteris mane pamokė:
-
Pirmiausia ne Peničė, o Penišė, - atsakė angliškai
ir davė nuorodas kur laukt, kada įsėst ir t.t.
Žmonės stotyje buvo keisti. Garsiai kalbėjo, mosikavo
rankomis, nesigėdydami spoksojo. Visų portugalų akys rudos, per kelionę
pamačiau vos kelis vietinius su šviesiomis akimis. Manosios išdavė, kad nesu sava.
Periferiniu žiūrėjimu pastebėdavau aplinkinių žvilgsnius ir pasijutau taip
keistai lyg bučiau juodukė kokioje Gargždų „Maksimoj“.
Netoliese sėdėjo keista
ketveriukė. Nebesiorientuojanti senutė, riebiais antakiais senelis, aukštas
liesas vaikinas šviesiu kostiumu (išryškinančiu tamsų gymį, netvarkingus
garbanotus juodus plaukus) ir mažutė, akiniuota, truputį stora mergina, kuri be
pertraukų su juo mylavosi. Tie keisti žmonės tiesiog prikaustė mano dėmesį,
erzino ir trikdė. Mergina kažkur ėjo, kažko ieškojo, vaikinas garsiai kalbėjo,
sukinėjosi ir kažką aiškino besišypsančiai senutei. Mergina ir vaikinas pykosi,
taikėsi ir bučiavosi. Ji bandė eiti, jis ją laikyti – vienu žodžiu serialas be
televizoriaus.
Ir man pasisekė...erzintojai
įsėdo į tą patį autobusą. Tada sau pasakiau griežtai : „Nesidomėk kitais. Tu
esi Lisabonoje. Tu esi tinkamame autobuse. Dabar dvi valandas žvalgykis ir
džiaukis, džiaukis, džiaukis...“
Besileidžiančiame lėktuve
Lisabona atrodė kaip rojus. Daug mėlyno vandens, baltos saulės apšviestos pakrantės,
apžėlę kalnai. O dabar, autobusu toldama nuo sostinės mačiau ant kalnų
stovinčių vėjo jėgainių, kitokią augaliją, sunkius raudonų čerpių stogus.
Kelias vingiavo, nėjo suprasti kur baigiasi ir kur prasideda naujas miestelis. Vietinė
architektūra paskatino mamai parašyti sms : „Čia kaip ispanų serialuose...“
Priemiesčiai žavėjo. Namukai puošnūs, vyrauja akmuo, plytos, plytelės, tinkas
ir betonas.
Komentarai
Rašyti komentarą