Portugalija. Lisabona. Penišė II dalis

Penišė – nedidelis miestas, įsikūręs egzotiškai atrodančiame pusiasalyje. Kažkada ten buvo sala, tačiau vėliau bangų suneštos smėlio dalelės suformavo kelią, kuris dabar Penišę sieja su sausuma. Vietiniai daugiausia verčiasi žvejyba ir turizmu. Vietovės itin vaizdingos, dalį pusiasalio juosia smėlėti paplūdimiai, o likusioje – uolėti skardžiai.

Penišė populiari tarp banglentininkų, nes čia susiformuoja tinkamos bangos pasiplaukioti su jėgos aitvaru ar banglente.

Išlipusi iš autobuso kiek nustebau, nematydama jokio gyvo žmogaus, atrodė, kad visi kažkur dingo.

Nors papuoliau tiesiai į žvarbų tos dienos vėjo glėbį, vietiniai buvo nusiteikę pakiliai ir rengėsi itin vasariškai. Pasitiko mane viena kursų organizatorė ir bandė portugališkai pasisveikinti t.y. apkabinti, aš netikėtai atkišau ranką ir tada toks dalykiškas pasisveikinimas pavirto kažkuo keistu.

-Kaip pas jus vėjuota, - lietuviškai pasiskundžiau organizatorei.- Maniau, kad Portugalijoje visada yra šilta.

Organizatorė mašina mane nuvežė tiesiai į viešbutį, atsidūrusi kambaryje nurimau: „Aš esu čia, tikslą pasiekiau laimingai.“

                             IPL buvo įsikūręs beveik ant skardžio krašto

, tad kiekvieną rytą tekdavo akmenuota ir uolėta laukyme traukti link instituto

, pro bibliotekos langus matėsi Barlengo sala ir didžiulis Atlanto vandenynas. Stebėjausi tokiu keistu kraštovaizdžiu: kitokios gėlės

, ruda žolė

, išstypę augalai, keistos eglės

ir net palmės, tokios kaip per TV.

                             Kartą pietaudami valgykloje klausiu portugalų rodydama į už didžiulių langų stūksančių uolų ir akmenų krūvą:

-          Čia natūratus peizažas ar statybų atliekos?

Stalo pašnekovai padiskutavo ir atsakė:

-          Natūralus.

Taigi pirmas dienas buvau netolerantiška net gamtai. Trūko žalios žolės, o kabeliai pakabinti ant medinių stulpų darkė peizažą

. Penišėje rasti maisto parduotuvę pasirodė sudėtinga, supermarketas buvo kažkur toli toli, o pietų metu parduotuvės užsidaro 2-3 valandom. Žavėjausi, kad autentiškame miestelio centre nebuvo jokių didelių parduotuvių, nebuvo jokio monotoniškumo, kurį gali pastebėti visose Lietuvos miesteliuose: tos pačios parduotuvės, tos pačios prekės...ir visi tokie vienodi. Tada pajutau, kad man čia patinka.