Palengva kyla lengvas chaosas ir
pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano
tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas
užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju
save.
„mano tėvas“ sulaukia teigiamos
reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš
laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar
parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus
pasitikėjimo savo kūryba jausmas.
Negaliu užmigti neaišku nuo ko.
Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios
lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės
vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie
knygą... čia ir dabar.
Nelaukdama apdovanojimų, kurių
nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju
savo pirmąją (ne)oficialią eilėraščių knygutę - čiabuką. Tai pribėgdama, tai prisėsdama
ilgėliau, tai praleisdama šeimyninį filmą, vėl nesuplaudama indų po vakarienės.
Kaip krišnaitai pasakytų: „Tais vakarais tavo virtuvėje pasieniais vaikščiojo dvasios,
nes jas traukia neigiama energetika.“ Monstras moteris. Monstrėju prie kompiuterio ekrano - nes aš
staiga ŽINAU, kaip turi atrodyti rinkinys, kaip turi skambėti žodžiai knygos
puslapiuose. Jausmas, kai pati nuo pradžių iki pabaigos viską sprendi ir viską
lemi, pripažįstu, svaigina. Renatos tvarinija,
Karvelis viešpatavimas. Control freak būsena persismelkia netgi
žilti ėmę plaukų galiukai ant poetės galvos.
Nebesvarstau - būti ar nebūti?
Prisimenu, kartu su savimi į gydytojo
apžiūrą vežuosi visus savo eilėraščius. Kol laukiu eilėje, rūšiuoju juos,
aplink save išsiskleidusi. Skaitau ir skaitau, perrikiuoju, kol pagaliau pajuntu
„skamba, nes suderinta.“ Žinau bus trys
skyriai. Žinau jų pavadinimus: Preliudija, Suartėjimas, Baigiamosios glamonės.
Tampa aiški rinkinio koncepcija. Gal per atvira? Saviterapija? Visada taip su
pirmaisiais kūriniais, sako knygos apie rašymą. Tose pačiose knygose rašoma, kad
pirmuose knygose autorius yra tikriausias, nuogiausias, nekalčiausias ir
mažiausiai jose meluoja.
Viršelio paieškos. Bus moters
siluetas, maniau. Minimalistinis ir stilizuotas. Ką išryškinti? Rankas ar kojas? O gal figūros linkį? Prisimenu, kad man patinka Pablo Picasso tapytos kampuotos ir aiškiais kontūrais moterys. Eglė Konagis sako, kad "manyje" daug geometrijos, todėl rantu moterį, ji ne Dora vardu. Moteris sėdi raudoname fotelyje nuoga ir tokia nutolusi... Word'o programa ieškau "teisingiausio" atspalvio. Redagavimai ir
redagavimai, pakol viršelio spalva tampa tokia, kokios reikia. Truputi rizikuoju: bijau būti neskoningai ryški.
 |
| Viršelis Nr:1 |
 |
| Viršelis Nr: 2 |
 |
| Viršelis Nr: 4 |
 |
| Galutinis viršelis (viršelis Nr: 11) |
Tuo pačiu metu parašau tris naujus eilėraščius: "tėvui", "gaublys" ir "buteliais". Žinau, jie tarsi "mano tėvo" tąsa. Žinau, jie tiktų greta pirmojo. Bet ne - aš neketinu jų dėti - viskas ir taip gražiai
suriktuota jau iš anksčiau... Tie trys su manimi "kalba". Neduoda ramybės dieną, dvi, o gal ir daugiau, kol pajuntu, paskutiniai trys eilėraščiai turi atsidurti rinkinyje. Spyriuojuosi kurį laiką, nes nenoriu, nes bijau, nes noriu būti graži, nes noriu būti "saugi", nes nenoriu kelti klausimų, nes nenoriu būti dar viena su liūdna istorija, nes nenoriu pateisinti Kristinos Sabaliauskaitės žodžių... Drąsi ar neapskaičiuojanti? Nežinau. Aš juos įdedu ir staiga užplūsta tvarkos, teisingumo ir
ramybės pojūtis. Kažkur palengvėja. Kažkur baisiai nusistebi, nejaugi "aš taip turiu kalbėti?". Kodėl? Į tą "kodėl" nerandu atsakymo.
Spaustuvininko paieškos ir
paskutiniai knygelės -
čiabuko parametrų suderinimai. Lapkričio viduryje parkeliauja
siuntinys su 30 vnt. knygučių. Aikteliu, atplėšusi apysunkę dėželę. Ant viršelio
geidulinga, bet nutolusi moteris,
Renatos Karvelis pavardė ir pavadinimas
„Poems After Sex*“. Ar tai aš? Pagaliau aš?
 |
| Siuntinys su knygelėmis - čiabukais POEMS AFTER SEX* |
Pabaigtas kūrinys – tai parodytas
kūrinys, sako S. Bernotaitė. Geidžiu kuo greičiau visiems parodyti čiabuką, pasidalinti džiaugsmu. Labai laukiu Kalėdų. Šiemet man jos išskirtinai šventiškos, nes vietoj kalėdinių atvirukų dovanoju POEMS AFTER SEX*.
 |
| Kalėdų proga dovanoju savo kūrybą |
Į pašto dėžutes krenta sunkūs vokai su
iki raudonumo įkaitinta moterimi...
Komentarai
Rašyti komentarą