Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Visiems mylėjusiems...I hope you feeling happy now

Didysis Getsbis liko neteisus siekdamas iš mylimosios biografijos ištrinti laimės akimirkų su ankstesniu vyru egzistavimo faktą. Jei santykiai nesusiklostė anksčiau, tai dar nereiškia, kad juose nebuvo nė akimirkos meilės (plačiąja prasme). Nebegalėdamas pažvelgti į ankstesnį partnerį dabar, lyg norėtum pamiršti visus tuos šiltus žvilgsnius, apkabinimus, žodžius, gestus, kurie tada tapo puikaus bendro kelio aksesuaru. Nereikia.

Atrodo, kad meilė yra duotybė, kad ji kaip snaigės žiemą turi nukristi į kiekvieno širdį. Tiesų tiesa, kad mylėjom ir buvome mylimi, tik gal būt ne taip kaip šaukė siela. Matydama nesutariančias ir besiskiriančias poras, tyliai viliuosi, kad net ir pati tragiškiausia padėtis yra pataisoma ar taisytina. Tik reikia jam imtis atsakomybės, o jai nusileisti iš susikurtų iliuzijų bokšto. Tačiau jis nesikeičia, o ji nesitaiso. Išsidraskę, vėliau jie stebuklingai randa meilę su kitais. Pabaigoje visi laimingi - taip turėjo būti, tik kelias link to pasitaikė skausmingas, aplietas ašaromis. 
Bet kodėl turi atrodyti, kad širdį virpinantys dalykai ateina gražiais būdais, ir kodėl skausmas nėra gražus procesas. Juk tik dėl skausmingų meilės istorijų gimsta patraukliausi meno kūriniai ir gražiausios melodijos. Iš tiesų niekas nelinkęs jausdamasis laimingas apie tai kurti dainas, o tik netekus objekto suvokiamas buvęs laimės svoris. Nereikėtų nešiotis su savimi to kartėlio dėl nenusisekusių santykių, tegul, kaip šioje dainoje kartojama, tyliai viduje be sarkazmo palinkėti :"Tikiuosi esi laimingas."
Užuot Valentino dieną prisiminus visus tuos kartus, kai buvome palikti, neįvertinti, nuvilti, prisiminti, gal kartais net jėga ištraukti iš atminties, visas akimirkas, kai buvome laimingi, kai buvome spontaniškai pabučiuoti, kai į mus žiūrėjo su pasigėrėjimu, kai jautėmės gražūs, kai jautėmės mylimi. Gal klausant šios melodijos mintimis teleportuotis į tuos svaigius vakarus, kai darėmės pasimatymams šukuosenas ir avėmės aukštakulnius, kai kilo natūralus noras jai pirkti gėles ir kilo nenumaldomas jausmas "Šiandien įvyks kažkas gražaus".


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.