Ribos ir kategorijos

Jaunuoliui yra gyvybiškai svarbu kuo anksčiau suaugti, kuo anksčiau tapti savarankišku, kuo anksčiau suvokti gyvenimo taisykles, pagal kurias žaidžia tėvai, autoritetai, pagal kurias reiks žaisti ir jam. Paprasta ir lengva gyvenimo etapus, reiškinius ir įvykius, netgi sutiktus žmones sugrupuoti pagal kategorijas: geras - blogas, baltas - juodas.  Vadovaujantis šia nesudėtinga schema: sutinku -> įvertinu -> priskiriu, sukuriama paika iliuzija, kad štai: "Aš jau suprantu žmogaus gyvenimo dėsnius". Kalbant nuoširdžiai, toks supratimas tvirtai įkalamas namuose, dar sėdint mokyklos suole, kai padarytos klaidos kontrolinyje yra traktuojamos tik kaip paprasčiausios klaidos, kai individualūs akademiniai pasiekimai yra įvertinami konkrečiu pažymiu, kuris griežtai kategorizuoja: puiku, labai gerai, gerai, vidutiniškai, patenkinamai ir t.t. O ką daryti vėliau, kai užuot gavę imam pažymius rašyti kitiems? 

Susiklostė tokios aplinkybės, kad save galiu drąsiai priskirti kategorizuotai mąstančių žmonių grupei. Negailestingais pažymiais vertinu kiekvieną įvykį, pasiektus savo rezultatus, žmones, su kuriais bendrauju. Ilgą laiką tikėjau, kad taip suprasti pasaulio tvarką yra racionalu, aplink mane visi regis darė taip pat. Tik nedavė ramybės jausmas, kad neigiamų pažymių knygelėje kaupėsi daugiau, o teigiami dar vis laukė ateities.

Pažinoti kitą žmogų per atstumą tapo saugu ir patogu, nes sąmoningai jutau, jei prisileisiu arčiau būtinai pamatysiu tai, kas man nepatiks, kas sudrums visą gražų ir baltą asmens paveikslą. Kaip reiks nuoširdžiai bendrauti, jei mintyse manysiu: "Juoda". Iš kur kyla tas besaikis noras matyti kitus tokius pat kaip save, tas nepasotinamas siekis susigretinti su kitu, stovėti toje pačioje barikadų pusėje. Regis jei kitas žmogus mąsto kitaip, tai jis tartum priešas. Gal nepripažinę savo autonomijos, bijom pripažinti kitų.

Visai neseniai užfiksavau pati sau, kad neturiu galutinės suformuotos nuomonės apie homoseksualus, apie tikėjimą ir religiją, apie stilių ir saviraišką, apie vyrų ir moterų roles ir begalę kitų klausimų. Buvo tiek daug objektyvių argumentų už ir prieš, kad negalėjau griežtai brėžti ribos, negalėjau priskirti atitinkamos kategorijos. Kartas nuo karto ramindavausi mintimis, kad dar kažko nežinau, kad sužinojusi vėliau būtinai stosiu į vieną ar kitą pusę ir tuomet pasitikėdama savimi galėsiu išdrožti savo nenuginčijamą nuomonę. Pavydžiai žvelgdama į jau pasirinkusius savo poziciją, svarsčiau iš kur jie semiasi stiprybės laikytis savo, kai oponentų argumentai yra ne ką prastesni. Besitęsiantis dvejojimas privertė rimtai pamąstyti, tai kurgi slypi ta išlaisvinanti "tiesų tiesa".

Kiekvienas iš mūsų laikosi pasirinkto moralinio kodekso, lengvinančio gyvenimą. Tiek liaudies išmintis (Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Lazda turi du galus.), tiek religinės tikėjimo tiesos (Visame kame įžvelgti gera.) byloja, kad viename reiškinyje vienu metu egzistuoja ir gėris ir blogis. Įgudusios pesimisto akys visada tame pirmiau pamato blogį, o gėrio gabalėlis taip ir nuskęsta net nepastebėtas. Nereikia nugyventi viso gyvenimo, kad tektų įsitikinti - credo "Laimingas būsiu rytoj",  neprognozuoja jokio netikėto stebuklo už dienos, už savaitės ar už metų. Mechaniškai tenka pilkuose gyvenimo vingiuose įžvelgti kažką gero, tą padarius garsiai priminti sau: "Laikas džiaugtis, nes tobula akimirka yra dabar". Kai planetoje vienu metu egzistuoja begalinis skurdas ir neaprėpiama prabanga, kai užfiksuojame žmogaus sielos tyrumą vaikystėje ir kartais jos tamsumą senatvėje, kai sulaukiame pagalbos ten, kur būtume apsiėję ir kai nesulaukiam, kai mirtinai reikia - faktas, griežtų ribų nėra.

Pavyzdys dėl religijos. Kiekviena jų teigia, kad būtent ji yra pati tobuliausia, kad žmogui jos vienos tereikia ir kad žvalgytis į kitas nevalia. Tačiau, kaip būsima mokslininkė, pesimistiškai žvelgiu į tai, kad žmogus žinių semiasi tik iš vieno šaltinio, juk susidaromas vienpusiškas reiškinio vaizdas. Šiuo atveju vienpusiškas pasaulio tvarkos suvokimas. O fanatizmas tik apsunkiną tiesos pažinimą. Pamenu kartą klausiausi radijo laidos, kurioje dvasininkas vardino sąrašą knygų, kurių nerekomenduoja skaityti tikinčiajam. Nusivyliau ne dėl to, kad tokio pobūdžio knygos jau gulėjo mano lentynoje, tačiau liūdino mintis, kad savęs nebegaliu įpaišyti į konkrečios tradicijos rėmus, nes iš jų tiesiog iškrentu. Neramu, kad ten kur turėtum jaustis saugus, kur turėtum semtis stiprybės yra braižomos ribos:esi ten arba čia, yra gerai arba blogai, yra balta arba juoda. Kartą važiuojant miesto transportu priėjo žilas vyriokas, bruko kažkokius spalvotus lankstinukus, pasakojo kaip Dievas išgelbės žmones iš pragaro. Paėmusi brošiūrą nusukau veidą į langą ir ausų galiukais klausydama kaip vyriokas desperatiškai savo tiesa tikina kitus keleivius šyptelėjau nugindama mintį: "Koks nesveikas, yra čia ko mus gelbėti, man ir dabar gerai." Pasitaikė proga paskaitinėti tą brošiūrą, matyt norėjau galutinai save įtikinti, kokie neregėtai apsėsti žmonės laisvai vaikšto Lietuvos gatvėmis, tik staiga skaitau apie patarimus šeimoms dėl finansų : "Užuot pirkę saldainių, verčiau įsigykite obels sodinuką, kuris vaisius megs visą gyvenimą. Saldainius suvalgysite, pinigai bus išleisti veltui, o obelis vaisiais džiugins ilgai". Suklusau, teko pripažinti toje kvailoje knygelėje buvo pastraipa tiesos. Ir kaip tada galima kategorizuoti bloga - gera, juoda - balta, kaip galima iškart nurašyti kitus tik paviršutiniškai įsigilinus.

Nesu tikra ar dėl gilios empatijos, ar dėl kol kas dar net man pačiai nežinomų priežasčių imu tikėti, kad pasaulyje negali egzistuoti ribos ten, kur žmogui reikia pačiam apsispręsti, kur tenka rinktis. Visų mūsų pasirinkimai yra teisingiausi, tad nėra vienas blogas, o kitas geras vien tam, kad jis tavo pusėj. Štai kodėl visi tie nesibaigiantys ginčai, kas geresnis yra tiesiog bevaisiai. Neverta nei jų pradėti, nei juose dalyvauti. Ir jei rutinoje, buitiniuose rūpesčiuose, piktuose ir nemaloniuose žmonėse, net didesnėse problemose imi įžvelgti kažką gero, kažką kas tave verčia būti geresniu žmogumi, kas verčia tobulėti ir brandinti dvasią - tada nykstančios ribos formuoja platesnę ir turtingesnę pasaulėžiūrą.

Kiekviena diena yra verta gerų pažymių.