Pasipuošusi cinizmu ir primerkusi akis bandžiau jo žodžiuose užčiuopti populizmą, lapės gudravimus, tačiau nesugebėjau rasti jokios apgaulės. Jis kalbėjo nuoširdžiai: "Teks apmažinti administracinį aparatą, nes šiai įstaigai jis per daug masyvus, nesugebėsime jo išlaikyti. Siekiame sugrąžinti tokią tvarką, kuri buvo iki tol." Jei ne garsiai, tai tyliai su viskuo sutikau ką sakė naujai išrinktas vadovas. Net konstatuodamas faktą, kad mūsų įstaiga yra vidutinio lygio, jis nemelavo, išliko paprastas. Visi ten sėdintys žinojo, kad tai yra tiesa, jie nedirba pačioje geriausioje šalies įstaigoje.
Išėjusi iš susirinkimo, nuoširdžiai stebėjausi vadovo gebėjimais išlikti savimi, kalbėti net ir nepatogią tiesą miniai darbuotojų. Gal tai branda, gal įvairiapusė patirtis, gal charizma, gal ir aš taip sugebėsiu sulaukusi tokio amžiaus ir įgavusi tiek patirties. Negaliu to dabar atsakyti, bet žinau, kad jei žmogus yra pakankamai objektyvus sau ir aplinkai, kito melą jis iškart identifikuoja.
Melas kitam gimsta, kai galvoje lieka viena, o lūpos taria kitą. Kai galvoje yra viena, o širdyje kita, išsiperi melas sau. Apie saviapgaulę nekalbama, nes yra drąsiau parėkauti kaip mus apgaudinėja likę. Ne be reikalo sakoma, kad kito akyje ir šapą pastebi, o savoje net rąsto nematai. Todėl kyla klausimas kiek daug ir kaip dažnai galime meluoti, nesakyti tiesos sau? Regis, tame net nėra logikos, kam reikėtų meluoti sau pačiam, gal čia yra didesnis nusikaltimas nei meluoti kitam. Net bažnyčia nusikaltimą prieš save patį laiko didesne nuodėme nei žmogžudystę?
Buvusi kolegė seniau pasakojo, kaip jos vaikinas kartą jai dėstė racionalumu ir logika paremtus argumentus už rūkymą, kad neva rūkymas net sustiprina sveikatą. Net ir keletų kartų paprašyta, ji niekaip nesugebėjo atsiminti bent vieno to pokalbio sakinio, tik garantavo, kad tąkart užsidegant cigaretę gimė suvokimas, kad nerūko tik kvaili. "Kai nori, arba kai nenori nieko keisti, gali sau įtikinamai pameluoti." - pasakė draugė.
Aplinka, artimieji pastebimai formuoja augančios asmenybės požiūrį į save, todėl jei į pastarąjį spiduliuojami kažkokie lūkesčiai, spaudimas, ilgainiui nutildęs savo vidinį balsą jis ima klausyti kitų: žinančių, patyrusių, gal net ir saugančių. Puiku, jei informacija daugmaž teisinga, o jei ne. Įpratimas meluoti sau taip lengvai nebepaleis, nes tai juk vos ne vienintelis būdas suprasti save ir aplinką. Būsiu toks, kokio reikia, elgsiuos taip, kaip reikia, darysiu tai, ką reikia. Kam reikia? Kitiems ar tau? Tokie klausimai neišspręsti kažkur paskęstą buitinių rūpesčių sąraše. Tiksliai pamenu moters žodžius, kurios paklausus apie antrąjį nėštumą, ši atsakė: "Didžiajai reikia broliuko, kaip vaikas vienas augs."
Mažesniame ar didesniame mele paskendę gyvena beveik visi. Moterys vyrams meluoja netiksliai nurodžiusios pirkinio kainą, vyrai melą įvardija kaip nesakymą tiesos apie moters tikrąją išvaizdą. Valstybės įstaigose melas įvyniojamas į įmantrų teisės aktų terminą, o žiniasklaidoje dalis naujienų visada yra melagingos. Melas tarsi tampa spalvotomis kreidelėmis, kuriomis siekiama sukurti patrauklų pasaulį, kur gera gyventi, kuriame nelieka dilemų, kuriame tampi saugus nuo tikrovės.
Komentarai
Rašyti komentarą