Apie politiką kalbėti yra gana pavojinga, nes bet kurio atveju kyla grėsmė likti ne toje pusėje, o stovėti neapsisprendus lyg blogas tonas. Norėdama išryškinti tik elementarius dėsningus paradoksus nieko konkretaus neminėsiu.
Dar būdamas vaikas sugebėjau pastebėti, kad niekam nepavyksta sausam iš valdžios pasitraukti. Buvo keista kodėl dėdės ir tetos ten taip braunasi, kažką padaro arba nepadaro, o vėliau aiškinasi visai Lietuvai, tada juos viešai svarsto: vieni gina, kiti skaudžiai gelia. Ir visi kalba protingai į jas įpindami žodžius :" Ne už tokia gimtinę lietuviai tada kovojo."
Kartais atrodydavo, kad politiką muša be reikalo. Tarkim, kaip ministras galėjo žinoti apie kokią įsigalėjusią problemą nuošalioje įstaigėlėje, jei jos darbuotojai įsitvėrę į savo darbo vietas nesprendę lokaliai rūpestį keliančių problemų. Bet nuriedėjusi ministro galva tik suteikia laisvą vietą kitam, o istorijos sukeldamos DEJAVU jausmą kartojasi. Kodėl nesuteikiamas antras šansas apsižiopsojusiam ministrui, net statistika patvirtina faktą - nedidelė tikimybė, kad nelaimė iš eilės du kartus pasikartotų.
Kas kaltas? Ieškoti kaltų ir konstatuoti kaltės faktą pasitaiko, kad politikoje yra bene didžiausią malonumą kelianti pareiga. Ironiška politiko veido mimika iškyla akyse, kai iš reikšmingų pareigų pasitraukęs ima ypatingai daug kalbėti seime ir prieš kameras. Anksčiau nuo komentarų susilaikydavęs, dabar pylė įtarimų ir kaltinimų purvą ant viltį keliančių oponentų galvų. Mat, įvykių epicentre liko nebe jis. Ar kas pamąstė iš kieno pinigėlių apmokama toms komisijoms ar taryboms, kurios turi atlikti detektyvo darbą? Iš esmės gaunasi tik taip, kad suėję valdžion politikai taikosi pričiupę nusikaltusį konkurentą patys trumpam sublizgėti tarsi 15 sekundžių pasišildydami maloniuose šlovės spinduliuose.
Turėjau progą ir aš pasisukinėti ten, kur buvo kažkas sprendžiama. Labiausiai glumino tai, kad žmonės įgavę politinį svorį pamiršta bendrą visų tikslą ir ima kariauti lyg nepasidalindami valdžia su tuo, kuris ateities perspektyvą mato kitaip. Iš tiesų tai žema, nes vis dėl to pagrindinė giluminė priežastis tėra tik asmeniniai interesai, kuriam klius daugiau valios, daugiau galios ir garbės.
Tai kas vis dėl to kaltas? Prieš tai buvęs ar dabar? Toks požiūris yra gana trumparegiškas, nes reikia klausti ne KAS, o KODĖL taip vyksta. Mergina, norėjusi mane įtikinti, kad dėl krizės yra kalta konkreti politinė grupė, matyt nesuprato, kad į politinius reiškinius reikia žiūrėti kuo globaliau. Kaip gali sistema veikti, jei joje tie patys veidai, kurie prieš dvidešimt metų galbūt dirbo tam, kad tos sistemos išvis nebūtų. Ne paslaptis, kad anuomet įdarbinti žmonės ir dabar turi svarias pozicijas valdžios įstaigose, šis faktas net savotiškai prieštarauja pačiai laisvės idėjai. Kas atsakys, kaip žmogaus mąstysena pasikeitė per 20 metų, kokiais prioritetais jis dabar vadovaujasi, jei anksčiau sistema visus mokino vogti, o kas tada to nedarė buvo ne doras, o kvailas?
Politiko karjera - šis terminas kelia šypsnį. Ar įmanoma ištisus metus objektyviai atspindėti rinkėjų poziciją. Juk priprantant prie saldžios valdžios nutolstama nuo realybės. Ar pamenate dainininką, kuris nepatekęs antrai kadencijai į seimą dar ištisą mėnesį sukinėjosi jo koridoriuose, varstė kolegų kabinetų duris tikėdamas dar rasti sau kokia nedidelę taburetę. Svarbumo jausmas išmuša bet kokius kompleksus pasirodyti kvailai.
Pabaigai: Nors kaip įprasta lietuviškam mentalitetui straipsnelis persisunkęs pesimizmu, tačiau tikiu, kad gimtinės ateitis šviesi. Atviros sienos, daug galimybių išreikšti savo nuomonę suteikia progas plėsti akiratį, todėl platesnė pasaulėžiūra tampa teigiamų pokyčių garantu. O kad politikos puodas kunkuliuoja yra natūralu, nes nei per dieną, nei per metus, nei per dešimtmetį nebus padaryta tiek gero, kad tai atstotų pusamžį blogio. Tam reikia laiko, (tik gaila, kad mes kaip indai į valdžią išrenkame tuos, kurie būna nusifilmavę kokiam šou).
Komentarai
Rašyti komentarą