 |
| Dviprasmiškas angelas iš Kelvingrove galerijos 2015, Škotija. |
Sėdžiu ant senųjų metų
krašto lyg ant medinės dėžės ir baladoju kojomis, dunda senieji metai kaip
prakiuręs būgnas. Taip jau yra, mandriau neišeina, mąstau apie senuosius, kad
tie metai buvę praradimų metai. Praradau artimą žmogų, bet daugiausia praradau
tikėjimo savo tiesomis, tiesų tiesomis. Ir dabar nebegaliu ramiai praeiti pro
jaunas mergičkas, kvatokles palaidais plaukais. Jos siurbčioja Latte kavą arba
pieno kokteilius ir žarstosi gyvenimo tiesomis, nes tikėti kažkuom visada
visada reikia.
Vakar garbanota,
straina, tvarkingai kampuota kalba palinkusiam jaunuoliui. Tas įsisiautęs į
kiek per didelius išeiginius marškinius, virtusius kasdienine darbo apranga
(nes juk rimti žmonės rimtai ir atrodo, maksimum dvi, trys spalvos visam
garderobe):
- Žinai, kai pažiūriu į savo kambariokes.
Ji tvarkingai kalba,
negestikuliuoja, nemimikuoja kaip pašėlus it portugalė. Kalba ir juda tie du
mėsingi brūkšniukai veide – lūpos.
- Jos sau mėgaujas visokiais Havajais,
keliauja, - trumpam nutyli ir rėžia pašnekovui. – Bet kas iš to, aš mokausi,
siekiu karjeros, dirbu visam pasaulyje žinomoje firmoje, kai jos restoranuose
vadybininkėmis tedirba... Žinai, kai pasvarstai, neverta taip... Havajai juk niekur
nepradings.
Vaikinas geria iš jos
viską, perlinkęs per mažytį bistro staliuką, kai ši sėdi ir, rodos, gyvumą gali
pastebėti tik iš judinamų lūpų ir besikilnojančios seklios krūtinės.
Tokie ir mano metai. Aš
buvau ta – Havajais besimėgaujanti kambariokė. Nes juk gyvenimas yra čia
dabar, tai dabar ir reikia gyventi! Taip mąsčiau ir taip veikiau. O dabar,
nusikvatoju, norėčiau būti anos vietoje. Tos svarbios, tvarkingos, suriktuotos
merginos vietoje.
Mano ausys girdi ir
akys mato, mano siela jaučia, ji kaip pašėlus portugalė, tik nesirodo. O ant
popieriaus saugu ir gal visai verta. Popierius kaip Havajų paplūdimių smėlis.
Jame juk visko gali nutikti, tai baisiai tikėtina.
Mano metai buvo
praradimų metai. Aš sėdžiu ant senųjų metų krašto ir baladoju į juos kojomis.
Metai skamba kaip prakiuręs būgnas. Metai skamba kaip tuščiaviduris stabas. Aš
smarkiau imu baladoti kojomis ir prakiurdau metų stabą. Nesustoju ir toliau
baladoju kulnimis, skylė plečias ir pasirodo metų vidus. Jis tuščias, matyt,
perpuvęs kaip senų ir garbinamų medžių kamienai, supuvus, sutręšus medžio
šerdis staiga atsiveria.
Šaukia:
- Ar matot, ar matot, kas jūsų dievas?
Kryžiuočiai skaldo
pagonių dievą, prie kurio vaidilutės ir vaidilos ištisus amžius meldės, prašė
dangaus ir žemės dievų paguodos, paramos ir palaiminimo.
-
Ar matot, kas iš jūsų dievo beliko?
Ordino
vyrai kvatojasi, versdami perpuvusį stabą priešais pagonių akis. Trypia ir
spardo sutręšusias medžio nuoplaišas. Šimtakojai ir gyvatės išsiverčia iš stabo
vidaus, sprunka, apakinti šviesos, kurios nesyk nematė.
-
Štai jūsų dievas, - šaukia kryžiuočiai
statydami stabo vietoje kryžių su nukryžiuotuoju. – Dabar į jį tikėsit!
Komentarai
Rašyti komentarą