Skausmo slenkstis ir Apeirono teatras

Egzistuoja dvi žmonių grupės: mėgstantys spaudyti spuogus ir negalintys to daryti. Priklausau pirmajai grupei, sadomazochistų. Mes vietoj tik/vien buko skausmo patiriam neapsakomą malonumą spaudydami pūlingus savo ar kitų spuogus, inkštirus ar nedideles votis, kurias savuose vadinu tiesiog skauduliais. Negalim sulaukti kuomet tas spuogelytis „susirps“ it braškė lysvėj. Mėgstu spaudyti spuogus, mano tėvas taip pat mėgsta ir visa jo familija ant to užmirusi. Vaikštom nususę, nes jei nerandam kam kitam spuogus traiškyti, spaudom sau.

Kita grupė – nespaudantys spuogų žmonės. Jie egzistuoja su baltuojančiu spuogu ant veido ir jo nepastebės, neužkabins. „Galop, kai reikės persprogs,“- mąsto. Jie supranta, kad daug kas gyvenime nutinka savaime. Natūrali savieiga be įsikišimo.

Neapkenčiu švelnių mano meilės bandymų išspausti maniškį spuogą, prie kurio neprieinu, mat fiziologija neleidžia. Jis knibinėja mano nugaroje išdygusį spuogelį, bijodamas suskaudinti. Nustumiu lauk jo nieko blogo nenorinčias rankas ir bandau pati kaip nors susisukti ir tą vos subrendusį spuogą ištrėkšti lauk.

Labiausiai kirbina ta akimirka, su nekantrumu laukiu, kuomet pro plonytį epidermio sluoksnį išsiveržia balta tiršta mano pačios masė, kuri biologiškai gelbėjo organizmą nuo tolesnio užsikrėtimo. Atlikusi funkciją ji natūraliai išstumiama iš organizmo, praplyšus odai. Kartais „išsivaikščioja“ ir dingsta taip neprasprogus. Tik aš šito neleidžiu – spaudžiu visada. Buvo kartų, kai „užrožiju“. Pasklidusi infekcija toliau priverčia net susirūpinti. Jei pasiseka, užauga dar didesnis spuogas, jei pasiseka mažiau, reikia vaistų arba net pjauti darinį, su kuriuo pats organizmas jau nebesusitvarko.

Kai susirandu taikinį, tą spuogelytį, pasimatuoju kur reikia dėti pirštus, kad spaustųsi geriausiai. Taikau taip padėti pirštus, kad skaudėtų mažiausiai. Kad skausmas kiltų nuo užsikrėtusios vietos, o ne nuo ilgų nagų.

-          Ai, skauda, - vyras aikteli. - Tu su nagais spaudi, o ne su pirštų pagalvėlėm!

Jis manimi nepasitiki. Galvoja, kad aš šitaip specialiai jį skaudinu. Bet juk ne tai svarbiausia, ne skausmas. Svarbiausia ištrėkšti lauk mūsų pačių jau nebereikalingą dalelę. Kai spaudi sau, skausmo slenkstį lengva surasti. Tiesiog iškenti arba jau nebe. Kai nebe, pirštus dedi kažkur kitur. Kai spaudi kitam, nejauti, nes tai ne tavo skausmo slenkstis - riba iki kiek dar įmanoma iškęsti savo paties fizinį skausmą. (Autoavarijoje pakliuvęs neblaivus asmuo turi didesnę tikimybę išgyventi nei blaivus, mat dėl psichotropinių medžiagų poveikio pirmojo skausmo iškentimo riba „prasitrina“.)

Užtat man patinka sau pačiai spaudyti skaudulius. Realius, iššokusius ant kūno, ir dvasinius skaudulius. Dėl to, matyt, neseniai bičiulė garsiai įvardijo, kad mano gyvenimo būdas akivaizdžiai sudėtingas. Niekas nesako, kad dvasios skauduliai yra mažiau fiziškai skausmingesni nei tie, betrykštantys baltais pūliais, matomi plika akimi. Armija piliečių vaikšto susisukę nuo dvasios skausmo, įsismelkusio jau net į fizinius kaulus, nusėdusios veide akmeninėmis nelaimingųjų minomis. Visiems mažiau ar daugiau skauda, bet nedaug kas imasi tų savo skaudulių judinti, jų spaudyti. Laukia. Savaime. Savaime ateina tik mirtis. Užmarštis. Iki šiol mačiau daugiau besibaiminančių, daugiau mindžikuojančių, daugiau  stabdančių dvasios skaudulių spaudimą.

-          Kam šito reikia? Kam keli tokius kvailus klausimus? Mes apie tai nemąstom...

Ir juokas. Skardus tų apėjusių skauduliais. Matau juos ne akimis, ne ant kūno, o ant sielos.

Vakar pirmąkart apsilankiau Apeirono teatre (Klaipėdoje, Turgaus g. 16). Žiūrėjau spektaklį NEKROZĖ.

Nuo pat pirmos spektaklio sekundės pajutau du pirštus kietai nusileidusius ant mano sielos skaudulio. Toj vietoj, kurią linkstu kasdienoje pamiršti. Nuo pat pirmos sekundės, kol ieškojausi vietos prisėsti, o aktoriai jau vaidino, jutau malonų kylantį skausmą. Sadomazochistiška. Įsikniaubusi į palto atlapus, sustingusi stebėjau vaizdą. Lakstančius, dingstančius stalo skylėje aktorius.

Mano sumišimas.

Skausmo slenkstis, atveriantis dvasios seklumas.

Vėl nuostaba save iš šono pamačius, vėl sugriovus savo pačios vidinį autoportretą.

Klausimai, griūvantys kaskadomis ant mano žilti ėmusio pakaušio... vėl.

Sėdu mėlyna suknele vėliau prie to paties stalo, iš kurio lindo ir dingo aktorių ketveriukė, prie kurio buvo šaudoma,

valgoma,

mylimasi,

gąsdinama,

keikiamasi,

meilikaujama,

meluojama.

Sėdu mėlyna suknele, galantiškai susidėjusi kojas, prie to paties stalo.  Atleisti pirštai pasitraukia ir juntu besiveržiančius lauk savo pačios nematomus, sielos pūlius. Juntu, kad jų daug likę, marios. Maloniai atlėgsta.

Krapštyti savo skaudulius čia visi susirinkę, vaidinę, stebėję, pasilikę po spektaklio prie arbatos ir pokalbio su teatro aktoriais. Idėjinė bendrystė sklandė ore. Štai maistas, kuriuo pageidauju nuo šiol, mielieji, misti!