 |
| Autorė Edinburgo zoologijos sode 2015, Škotija. |
1.) Vladimir
Nabokov „Žvelk į arlekinus“ 1974;
Šitas autorius mane labiausiai sužavėjo "Lolita", tad nutariau panagrinėti daugiau jo kūrinių. "Žvelk į arlekinus" Lolitos tematika šiek tiek atsikartoja.
2.) Honore
de Balzac „Trisdišimties metų moteris“;
Anų metų aristokratų meilės kuriozai, moters vidiniai išgyvenimai - gana įdomu palyginti su dabartiniu meilės ir garbės supratimu.
3.) Michelle
Gable „Butas Paryžiuje“ 2014;
Istorija "dirgina", mat paremta tikrais faktais. Toks butas tikrai egzistavo. Nors istorija prifarširuota romantinių elementų, gana netikėtai pasibaigia pabaigoje.
4.) Mykalojus
Vilutis „Tortas“ 2009;
Autorius yra žinoma grafikas. Knyga iliustruota jo paties darbais, kurie paliko smagų atradimo pojūtį. Laukiu dabar rašomos jo naujos knygos apie šiuolaikinį meną.
5.) Sandra
Bernotaitė „Katė, kurios reikėjo“ 2013;
Šis kūrinys nagrinėja savasties ieškojimus šviežios nepriklausomybės laikotarpiu, kas esu aš su ir be praeities, nusidriekiančios į sovietinius metus. Manau, kad visi turėtų to savęs paklausti, mat kaip ir tas Žaliojo tilto skulptūras, esam linkę pamesti praeitį, lyg jos nebuvę.
6.) Paulina
Pukytė „Bedalis ir labdarys“ 2014;
Kūrinys masino tematika bei forma. Yra pastatytas net spektaklis šio kūrinio pagrindu.
7.) Romualdas
Granauskas „Šventųjų gyvenimai“ 2013;
Kaip gyvenimo sovietiniu laikotarpiu tie, kurie "neprisitaikė". Štai atsakymas - dori išmiršta natūraliai ir nelabai.
8.) Jeanette
Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ 1985;
Susipažinimas su "specializuota" literatūra įvyko dar Glazge, kai nusileidau į Modernaus meno muziejaus biblioteką. Juokinga, pradžioje priėjusi prie spalvingos priekyje pastatytos lentynos, pamaniau, kad kažkokios knygos iliustracija baisiai dviprasmiška, gali pamanyti, kad vienas vyras apsižergęs kitą. "Nu, tie menininkai ir provokuoja, prigalvoja." - šyptelėjau ir jau mintyse pasakojau savo meilei apie šį atradimą. Skaitau toliau: "Kam būti laimingam, jei gal būti normalus". Tai žinoma, mąstau ir net su griausmingu pykčiu, atkertu (mintyse): "Žinoma, visi tik ir bijo laimingų. Jie bijo mūsų!!!". Taip staiga prie tos lentynos aš tapau judėjimo už lygias homoseksualių žmonių teises dalyve, mat visos šios knygos buvo sukrautos pagal tematiką. Tos knygos buvo skirtos mažumoms, nors pati autorė kažkuriam interviu pasisakė, kad knygos negali būti skirstomos pagal tai, kas jas parašė.
9.) Andre
Eivaitė „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ 2016;
Pasirodo prisipjaudžiau į šulinį, mat galvojau, kad man tokio dienoraščio niekad neteks rašyti. Pasirodo teks. Chi, chi, chi...
10.) Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“
2016;
Rašiau anksčiau:
11.) Vilis Normanas „Beprotnamis“ 2011;
Puikiausias pavyzdys, kaip nereikia pykti. Čia amžinatilsi autorius mane mokina, kaip nereikia aprašyti pykčio, mat perskaičius šį jos darbą iš gausaus Vilio sąrašo, tegalėjau pykti ant jo paties. Kūrinį reiktų vertinti labiau kaip dokumentą, aš taip ir dariau.
12.) Virginia Woolf „Ponia Dolovėj“;
Kūrinį reikėjo perskaityti, norint pasiruožti rašymo kursams, tad suritinau labai nekramčius. Prisimenu, kad intriguojantis autorės esmės pateikimas - pasakojo klajojimas Londono gatvėmis.
13.) Sandra Bernotaitė „ Laisvojo rašymo
elementai“ 2016;
Glausta metodinė knyga rašantiems. Daug atsakymų. Reiks dar skaityti, nes negalima išmokti patyrimo.
14.) Audronė Urbonaitė „Posūkyje – neišlėk“
2005;
Tai pirmoji žurnalistės knyga. Buvo įdomu patirti, kaip ji aprašo tas tematikas, kurios ir mane traukia. Tikrai tekste jaučiama tai, kad ji rašo, kad yra žodžių žmogus. Sukalta. nors galbūt gilių esmių neieškoma.
15.) Alice Miler „Kūno maištas“;
Vis dėl to, reikia pykti. Pirmiau išsiaiškinkime, dėl ko pykstame. Atradimas ir man, požiūris (kurį beje sunkiai sociumas priima), kad visada ir visomis aplinkybėmis privaloma pagarba gimdytojams tėra išmislas, kuris žlugdo žmogaus sielą, jei iš tiesų nėra dėl ko gerbti žmogaus, o jis prieš savo pagaminto mažo ir negalinčio apsiginti žmogučio akis kuria apie save didvyrio epopėją. Kaip sako afrikiečių patarlė: Tiesą sakantis neturi draugų. Autorės idėjos ilgą laiką buvo tiesiog atmetamos.
16.) Mindaugas Jonas Urbonas „Dvasių urna“
2016;
Pirmos knygos 2016 laimėtojos kūrybos rinkinys. Šiame konkurse ir aš dalyvavau, tad teoriškai buvau šio autoriaus konkurentė. Jis buvo vertas laimėti (kol kas!).
17.) Austin Kleon „Vok kaip menininkas“;
Trumpos, smagios taisyklės prieš pradedant didžiojo menininko kelią.
18.) Sandra Bernotaite „Dionizo barzda“ 2015;
Rašiau anksčiau:
19.) Valdas Papievis „Odilė arba oro uostų
vienatvė“ 2015.
Pasiskaninimas metų pabaigai. V. Papievis sužavėjo tuom lengvumu, nors kūrinio tematika gana nemaloni - senatvė, mirtis, išėjimas. Už šį kūrinį neseniai autorius buvo apdovanotas Nacionaline meno ir kultūros premija.
KITIEMS METAMS vėl krūvelė sukrauta pasienyje.
Tos knygos tarpe save konkuruoja. Vienas nustumiu į šalį, griebiu kitas, šįmet irgi ne visas pradėtas užbaigiau skaityti. Pasižadėjau jau nieko nebepirkti, nes truputėlį nelogiška, kaip algos negaunantis žmogus gali sau tiek išlaidų literatūrai turėti.
Žiūriu ir vaikas visas į mane darosi. Net pajuokavome, kad žvejybos leidiniai išsilaiko iš sūnaus pirkimo manijos.
Komentarai
Rašyti komentarą