Pamišęs sekmadienis

Nuo kada nemandagumas yra kultūra. O gal šitai visai kas kita, gal nemandagumas tėra kultūros stoka. Gal nemandagumas nieko didaus ir gilaus nemaskuoja. O jeigu viskas kur kas paprasčiau, jei tai tik homo sovieticus... – sukasi galvoje.

Mes pažįstami? – Parašė.

Jei pasakyčiau tiesmukai, nuskambėtų per daug kvailai, - pagalvojau. – Negaliu jam parašyti, kad aš mačiau jo lytį, o jo paties gal nelabai tepažįstu. Tiesiog, čia suveikė senas kaip pasaulis, kaip gyvybė, mano patelės sindromas. Tiesiog spektaklio metu aktoriai buvo apynuogiai. Rimtai, viskas ten matės. Man šitai paliko tokį įspūdį. Pasirodo, galima būti nuogam ir tai gali būti menas... Tai susiradau per Fecebook juos visus ir į draugus pasikviečiau.

Mes pažįstami? – Klausia prieš priimdamas į draugus.

Esu teatro gerbėja... – susilydau, juk man patiko.

Daiva Čepauskaitė šypsosi nuo plonytės knygutės. Sako, kad poeziją kuria tik tada, kai pagauna įkvėpimas, kad galėtų sudėti eilėraštį tiesiog mechaniškai, bet tai nebūtų iš tiesų tikra. Taip ji saugo poeziją nuo poezijos infliacijos, į rinką neleisdama ne tikrų eilėraščių...

Renta Karvelis 

Ne poetas, tik ligonis,

ne medus, tik seilių skonis,

ne dangus, tik dangtis puodo,

nesimato, tik atrodo,

nesigirdi, tik ataidi,

ir neperplaukė – išbraidė,

tik papjovė – nenukovė,

ne ranka, tiktai rankovė,

nebaisu, tik nieko naujo,

ne glėbys, tik porą saujų,

ir ne kelias, o tik ratas,

ne taupyklė – bankomatas,

ir ne potvynis – šlapimas,

ne nelaimė – sutapimas,

ne didysis – didmeninis,

ne skaitytas – skaitmeninis,

ir ne žodis – tik žokėjus,

ne atradus – įtikėjus,

ir ne žvėrys, o tik pelės,

ne eilėraštis – grybelis (D. Čepauskaitė)

„Vis dar tikiuosi, vis dar laukiu, kamuojuosi tikėdamasis, jog visa tai – čia pat, reikia tik sužinoti formulę, kelią, vietą. Kiek nusivylimų ir kartėlio slypi iliuzijoj, visiškai gali suprasti tik labai seni svajotojai. Stebuklingos paslapties nuojauta niekada nesiliovė manęs persekiojusi, aš visad žingsniavau per žemę taip, lyg eičiau per užkastą lobį.“ – Romain Gary „Aušros pažadas“.

Sekmadienis tarsi sudužęs veidrodis, o aš mandagiai išsisluoksniavusi sėdžiu ant savo balto krėslo lenktu ranktūriu. Maigau apdulkėjusius kompiuterio klavišus ir žodžiais tarsi lipnia juostele tas duženas bandau į vientisą „daiktą“ sulipdyti.