Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pamišęs sekmadienis

Nuo kada nemandagumas yra kultūra. O gal šitai visai kas kita, gal nemandagumas tėra kultūros stoka. Gal nemandagumas nieko didaus ir gilaus nemaskuoja. O jeigu viskas kur kas paprasčiau, jei tai tik homo sovieticus... – sukasi galvoje.

Mes pažįstami? – Parašė.
Jei pasakyčiau tiesmukai, nuskambėtų per daug kvailai, - pagalvojau. – Negaliu jam parašyti, kad aš mačiau jo lytį, o jo paties gal nelabai tepažįstu. Tiesiog, čia suveikė senas kaip pasaulis, kaip gyvybė, mano patelės sindromas. Tiesiog spektaklio metu aktoriai buvo apynuogiai. Rimtai, viskas ten matės. Man šitai paliko tokį įspūdį. Pasirodo, galima būti nuogam ir tai gali būti menas... Tai susiradau per Fecebook juos visus ir į draugus pasikviečiau.
Mes pažįstami? – Klausia prieš priimdamas į draugus.
Esu teatro gerbėja... – susilydau, juk man patiko.

Daiva Čepauskaitė šypsosi nuo plonytės knygutės. Sako, kad poeziją kuria tik tada, kai pagauna įkvėpimas, kad galėtų sudėti eilėraštį tiesiog mechaniškai, bet tai nebūtų iš tiesų tikra. Taip ji saugo poeziją nuo poezijos infliacijos, į rinką neleisdama ne tikrų eilėraščių...

Renta Karvelis 
Ne poetas, tik ligonis,
ne medus, tik seilių skonis,
ne dangus, tik dangtis puodo,
nesimato, tik atrodo,
nesigirdi, tik ataidi,
ir neperplaukė – išbraidė,
tik papjovė – nenukovė,
ne ranka, tiktai rankovė,
nebaisu, tik nieko naujo,
ne glėbys, tik porą saujų,
ir ne kelias, o tik ratas,
ne taupyklė – bankomatas,
ir ne potvynis – šlapimas,
ne nelaimė – sutapimas,
ne didysis – didmeninis,
ne skaitytas – skaitmeninis,
ir ne žodis – tik žokėjus,
ne atradus – įtikėjus,
ir ne žvėrys, o tik pelės,
ne eilėraštis – grybelis (D. Čepauskaitė)

„Vis dar tikiuosi, vis dar laukiu, kamuojuosi tikėdamasis, jog visa tai – čia pat, reikia tik sužinoti formulę, kelią, vietą. Kiek nusivylimų ir kartėlio slypi iliuzijoj, visiškai gali suprasti tik labai seni svajotojai. Stebuklingos paslapties nuojauta niekada nesiliovė manęs persekiojusi, aš visad žingsniavau per žemę taip, lyg eičiau per užkastą lobį.“ – Romain Gary „Aušros pažadas“.


Sekmadienis tarsi sudužęs veidrodis, o aš mandagiai išsisluoksniavusi sėdžiu ant savo balto krėslo lenktu ranktūriu. Maigau apdulkėjusius kompiuterio klavišus ir žodžiais tarsi lipnia juostele tas duženas bandau į vientisą „daiktą“ sulipdyti. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...