Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)
Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS.
Kodėl SAPNALAIKIS?
Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html )
Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie save, savo vietą bei ryšį su aplinka, tarsi tai būtų dalis savęs pažinimo.
Sapnalaikis tampa reguliaraus rašymo, trumpų straipsnelių kūrimo simboliu.
Kodėl?
Mane visada traukė rašymas, net tada, kai negalėdavau fiziškai kažką pasakyti, tai bent parašydavau. Štai kodėl su savimi turiu visokiausių popiergalių, dienoraščių, atviručių bei begalės laiškų be adresato. Kartą mylimam žmogui parašiau "laišką", kurį straipsnio forma išspausdino vietinės reikšmės laikraštyje. Žinojau, kad jis jį skaito, todėl buvau tikra, kad mano mintys, kurias nedrįsau pasakyti jam garsiai, per laikraštį jį pasieks. Prisimindama tą įvykį dabar, suprantu, kad tai yra meilė, todėl nereikia dvejoti - gerumas turi visokiausių išraiškos formų.
Blogas yra mano eksperimentas, bei praktika. Čia savarankiškai mokausi rašyti.
Kada ir kaip?
Publicistika man netinka. Negaliu prisiversti rašyti mechaniškai. Matyt, esu menininkė, nes laukiu įkvėpimo, kuris dažnai aplanko pelėdų ūkavimo metu - t.y. vakarais ir naktį. Vakaras yra toks metas, kad dienos darbų jau neišspręsi, o rytojus dar toli, todėl belieka džiaugtis čia ir dabar, ir rašyti.
Trumpai egzistavusi muzikos grupė DEAD MENs BONES (daugiau čia:
http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/09/supazindinu-tai-dead-mans-bones.html) dainas įrašydavo parepetavę vos keletą kartų, todėl įkvėpta jų pavyzdžiu darbų neredaguoju. Iškart paleidžiu.
Kokias temas liečiu?
Visokias. Nuo šiuolaikinės robotikos aktualijų iki niekada neišsprendžiamų egzistencijos klausimų.
Kas aš esu?
Mano vardas RENATA (vardininko linksnyje kirtį pabrėžiant žodžio gale), iš lotynų kalbos vertus tai reiškia "atgimusi".Vardas taikliai apibūdina mano asmenybę. Atgimimo epocha laikomas kelis šimtmečius trukęs periodas tarp Viduramžių ir Naujųjų amžių - tai Renesansas, turiu įtarimų, kad mūsų tikslai tie patys: įnešti naujoves.
 |
| Blogo autorė - Renata |
Mano mūza
Kas prajuokina?
Daugiausia žmonės, kurie supa mane. Jie rankose tarsi laiko po nedidelė šukę veidrodžio, kuri atspindi tai, kas verda manyje, todėl žvelgdamas į juos - pamatau ten save.
Kartą girdėjau žurnalistės ir rašytojos A. Urbonaitės interviu, kuriame ši atskleidė, kad dalis artimųjų užsirūstino jos kūriniuose įžvelgę savo gyvenimus. Svarsčiau, ar reikėtų dėl to įtūžti. Matyt, nepasitenkinimas kyla ne iš to, kad atpasakojamas aukso medalio įteikimas, o kad kūrėjo idėjai išreikšti pasirenkama subtilesnė žmogaus gyvenimo scena.
Mano atveju irgi panašiai, kitų žmonių prototipai - tai tik priemonė, kaip muzikantui gitara. Gal dėl to noriu įspėti visus į mano akiratį patekusius: "Ką gali žinoti, gal kitas tekstas bus parašytas galvojant apie tave."
Kas prajuokina?
Kai žmonės sako: "Per giliai mąstai."
Komentarai
Rašyti komentarą