Kas galėtų būti pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Užauginti vaikus, pastatyti namą, pasodinti medį, uždirbti pakankamai pinigų visam tam malonumui? Manau, kad didžioji dalis žmonių tokiems neišsprendžiamiems klausimams neeikvoja brangaus laiko. Jie tiesiog dirba nepakeldami akių į dangų.
Žiūrėdama į buvusio klasioko nuotrauką, išspausdintą "Laimos" žurnale galutinai įsitikinau, kad visi žmonės yra apdovanoti talentu kažką daryti gerai. Sociumas formavo nuostatą, kad viltį teikiančios asmenybės yra tik tos į knygas akis nuleidusios personos, kurių dienynų eilutėse puikuojasi puikūs pažymiai, kad tik jiems dievai yra pažadėję dangaus žvaigždynus.
Audrius mokykloje pateisino savo vardą. Kai jis ateidavo į pamoką, su jauduliu visi tikėjomės kokių nors pokštų ar akibrokštų, kuriuos jam užtekdavo ryžto mesti mokytojai. Esu beveik tikra, kad jis sunkiai atsimintų tuos vienerius septintos klasės metus, kai teko kartu lankyti pamokas. Tąkart į mūsų klasę jį perkėlė manydami, kad griežtai klasės auklėtojai užteks jėgų ir kompetencijos sutramdyti jo prigimtinę per kraštus besiliejančią energiją ir padaryti iš jo "žmogų".
Kartą jis buvo pakviestas atsakinėti iš lietuvių kalbos ar skaitinių. Namų darbai buvo verti jei ne dešimt, tai tikrai, kad devintuko, tačiau mokytoja tąkart tvirtai argumentavo, kad neruošiant ištisai namų darbų gauti septynis yra labai gerai. Ramiai sėdėdami savo mediniuose suoluose likę mokiniai suprato, kad suaugę būna elgiasi neteisingai, nes Audriui po to neliko jokios motyvacijos ruošti namų darbus. Trumpai pabuvęs su mumis, jis dingo. Tik kartais girdėdavau retorinius klausimus: "O kur kažin dedasi Kukšta?"
Realiausia buvo tikėtis, kad jis taps kokiu Sopranu, nes tuo metu, bijau, kad ir dabar, nei mokytojai, nei tėvai neturi žinių kaip reikia tinkamai elgtis su aktyviais vaikais, tokie dažniausiai būna nurašyti anksčiau laiko. Galbūt kaltas provincialumas, tačiau mokinių energija ir drąsa labiau glumina nei įkvepia pedagogus.
"Kukšta atsirado" - galėjome visi taip sušukti, kai išvydome jo fotografiją, skelbiančią, kad jis profesionalus šefas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jei ne gimtinėje, tai kitur Audrius atrado savo nišą, kurioje galėjo realizuoti savo talentą. Smagu žinoti, kad jam palankiai susiklostė likimas, tai teikia vilties, kad visi mes esame apdovanoti talentu, tik belieka jį atrasti. Kas žino, gal mūsų talentai slepiasi puodelyje kavos, giliuose pokalbiuose, o gal kompiuterio klaviatūroje...?
Komentarai
Rašyti komentarą