"Sirijiečiai pasakoja daug šiurpių atsitikimų, keliaujančių šia linija [Autobusų linija dykuma Damaskas-Bagdadas, apie 1929-1933]. Kartą lengva mašina su vilkstine išvažiavo du vyrai [Paskui autobusą, kuris važiuodavo kartą per savaitę, saugumo sumetimais iš paskos sekdavo ir kitomis transporto priemonės keliaujantys žmonės]. Kilus smėlio audrai, jiedu atsilikę nuo vilkstinės ir paklydę. Jie ieškojo kelio keletą dienų, bet negalėjo jo surasti. Maisto ir gėrimų atsargos neturėję. O be tų daiktų dykumoje ilgai neišbūsi. Jiedu kentė gal kokią savaitę. Paskui vienas jų nusilpęs. Kitas, matydamas, kad jo draugas mirštąs, išsiėmęs peilį, prapjovęs jam rankos kraujagyslę ir atsigaivinęs, prisigėręs kraujo. Draugas, žinoma, miręs. Bet po keletą dienų tas pats atsitikę ir su pačiu "kraugeriu". Lėktuvas po keletą dienų juos atradęs jau abu nebegyvus ir pamatęs baisią tikrovę. Lakūnai, apžiūrėję kelią, kurį padarė žuvusiųjų mašina, nustatė, kad jie visą laiką važinėjęsi ratu, - taip pat, kaip tatai daro žmonės, ištikti pūgos žiemą."
Matas Šalčius "Svečiuose pas 40 tautų" 1935.
Iš tiesų šiurpi istorija, kurią savo kelionių knygoje užfiksavo žurnalistas Matas Šalčius. Audros sukelti smėlio gūsiai trukdo įžiūrėti kelią, kurio vienos pusėj plyti dykuma, o kitoj - vilties neteikiantis jos tęsinys. Karšta ir sausa, burna išdžiuvusi, išsekęs kūnas galėtų viską atiduoti už kelis gukšnius šalto vandens. Net skaitant knygą regis ima džiūti lūpos. Kyla nepatogi mintis: "O ką aš daryčiau jų vietoje?". Būtų iš tiesų naivu bandyti įtikinti save, kad aš pasielgčiau žmoniškiau, garbingai paimčiau draugo ranką ir užmerkusi akis laukčiau Giltinės kartu. Tačiau, kai šaldytuvas pilnas maisto, o iš krano bėga puikios kokybės geriamas vanduo, tegaliu įsivaizduoti ką teko patirti šiems nelaimėliams.
"Įprastomis gyvenimo sąlygomis žmonės net negali įsivaizduoti, koks stiprus yra išlikimo instinktas. Gali valgyti bet ką ir gerti bet ką, kad tik pakaktų medžiagų gyvybei palaikyti."- sako Edwardas Michaelas Gryllsas britų kilmės išlikimo meistras, išgarsėjęs kuriama realybės dokumentika. Todėl tik pasibjaurėti istorijos herojais neapsimoka, juk nežinia kaip elgtis yra teisingiausia. Kraštutiniais atvejais visiems gyviems organizmas paaštrėja išlikimo instinktas, kuris verčia priimti racionalius sprendimus, net jei jie neatitinka moralinio kodekso, kurio laikomasi iki tol.
Yra daug anekdotų sukurta apie į duobę įkritusius miško gyventojus, kurie praalkę sprendžia, kurį pirma suėsti: mažiausią, su ilgiausiomis ausimis ar uodega? Tiesa, žmogus juk ne gyvūnas. Vien gimdami žmonėmis mes iš karto tampame aukštesne gyvybės forma ir nesvarbu, kad dalis individų visai nepateisina įgyto statuso gyvendami džiunglių dėsniais. Daugeliui mūsų atrodo, kad žmogus yra žmogumi, nes jis savo proto ir raumenų galia gali sukonstruoti saugius namus, pasigaminti maisto atsargų ateičiai, apsiginti nuo priešų moderniais ginklais arba diplomatinėmis priemonėmis. Žmogus gali kontroliuoti atžalų skaičių. Galų gale - mes turime meną. Tačiau net tie bepročiai gyvūnai geba daryti tą patį. Jei nusimato sunkūs metai gandrai iš lizdo išmeta silpniausią jauniklį, kad likusiems pakaktų maisto išgyventi. Gyvūnai kotroliuoja gimstamumą primityviai, o žmogus žmogžudystės naštą subtiliai nusimeta vartodamas kontraceptinius preparatus. Gyvūnai suka lizdus, rausia urvus, kuriuose slepiasi ir veisiasi, kaupia atsargas žiemai slėpdami nuo konkurentų. Gyvūnams tenka gintis ir saugoti vaikus, apginti, plėsti savo teritorijas, tiesa jie naudoja aštrius nagus, kanopas, dantis, nuodingas galūnes ar čiuptuvėlius, o mes greit į karo zoną siūsim robotus, kad apsaugotumėme savų žmonių gyvybes ir sparčiau apmažintumėme priešų skaičių. Esmė šių veiksmų ta pati - ginti(s), ir beveik nesvarbu kokiomis priemonėmis: primityviomis ar moderniomis.
Dėl to kyla klausimas: jei žmogaus statusas negarantuoja žmoniško elgesio, ar netampa realu, kad kiekvienas pasiklydęs su draugu dykumoje artėjant mirčiai troškulį taikysis numalšinti nusilpusio bendrakeleivio krauju? Susiduriame su moraline dilema, kuri iškelią klausimą: "Ar aš tikiu Dievu? Ar tikiu, kad esu daugiau nei ši kaulus aptraukusi mėsa?"
Nuo Sausios 16 d. Kaune pradėjo veikti paroda "Body Worlds Vital", kurioje per 200 tikrų žmonių kūnų apdorotų plastinacijos metodu bus eksponuota smalsiems lankytojams. Užsiminiau apie šią parodą artimiesiems ir sulaukiau dar daugiau klausimų keliančio atsakymo: "O žmogaus kūnas nėra šventas, kad jį būtų galima taip išdarkyti?". Mes lyg kažkaip nebyliai esame sutarę, kad palaikus dera vadovaujantis religinėmis ceremonijomis palaidoti po žeme, nes net ir nebegyvas kūnas tebėra mirusiojo simbolis, tad spoksoti į užfiksuotus plastiku žmogaus palaikus išties neįprasta alternatyva. Tačiau stebėti kitas negyvas gyvybės formas padėtas parduotuvių lentynose kaip kiaulių kojas, jaučių liežuvius ar vištų sparnelius nesukelia tiek daug egzistencinių klausimų. Tik kai užsiminama apie žmogų, mirties alsavimas tarsi priartėja žingsneliu arčiau.
Tikintysis atsakytų: "Aš tai ne kūnas, aš esu nemirtinga siela, todėl kas nutinka su kūnu po to kai jis tampa man nebereikalingas - nebėra didelio skirtumo." Štai kodėl viena Indijos tradicijų [Zaratrustros tykybos pasak M. Šalčiaus] mirusiuosius palieka "Tylos bokštuose", kurių mėsą vėliau nuo kaulų nuplešia išalkę grifai. Vertinant ekologiniu požiūriu organizmų palaikus naudoti kaip energijos šaltinį kitiems organizmas yra gana racionalu. Vystydamasis ir augdamas jis naudoja energiją, pagamintą kitų organizmų [krūmo vaisius, karvės pienas ir t.t.], virškindamas ją paverčia nauja forma ir įsisavina. Viskas turi gražią pradžią ir nejaukią pabaigą, vėliau organizmui nustojus funkcionuoti [mirus] visos sukauptos medžiagos tampa maistu kitiems, kurie po to maistu antriems ir t.t. - taip veikia gyvybė Žemėje.
Tikintiesiems taip pat kiltų klausimas:" O kodėl keleiviai pasiklydo dykumoje, kodėl jų niekas neišgelbėjo, kodėl vienas jų netekęs vilties ėmėsi misti antru? Juk be Viešpats žinios net plaukas nuo galvos žmogui nenukrenta, ką reikėjo jiems daryti?". Atsakymo nėra. Kaip dažnai jo nebūna kai cunamių bangos nušluoja žmones nuo žemės paviršiaus, kaip sunkios ligos užpuola pačius silpniausius, kaip badas prispaudžia pačius bėdniausius. Tačiau rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas pjesėje "Girti" tikina žiūrovus, kad kiekvienas žmogus gali savo širdyje girdėti Viešpaties šnabždesį. O dabar belieka spėlioti ar tą skausmingą dieną pjaudamas draugo rankos kraujągyslę anas girdėjo savo širdyje Viešpatį šnabždant?
Tikintiesiems taip pat kiltų klausimas:" O kodėl keleiviai pasiklydo dykumoje, kodėl jų niekas neišgelbėjo, kodėl vienas jų netekęs vilties ėmėsi misti antru? Juk be Viešpats žinios net plaukas nuo galvos žmogui nenukrenta, ką reikėjo jiems daryti?". Atsakymo nėra. Kaip dažnai jo nebūna kai cunamių bangos nušluoja žmones nuo žemės paviršiaus, kaip sunkios ligos užpuola pačius silpniausius, kaip badas prispaudžia pačius bėdniausius. Tačiau rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas pjesėje "Girti" tikina žiūrovus, kad kiekvienas žmogus gali savo širdyje girdėti Viešpaties šnabždesį. O dabar belieka spėlioti ar tą skausmingą dieną pjaudamas draugo rankos kraujągyslę anas girdėjo savo širdyje Viešpatį šnabždant?
Komentarai
Rašyti komentarą