Jei laimėčiau milijoną, tai...

Taip kažkada skambėjo populiaraus mergaitiško žurnalo užduotis. Tąkart prieš keturiolika metų reikėjo pratęsti sakinį: Jei laimėčiau milijoną, tai... Iškirptame žurnalo kampuke dar vaikiška ranka pratęsiau mintį:...tai dalį pasilikčiau sau, o kitus paaukočiau vaikams. Nereikėjo ilgai svarstyti, ką reikėtų daryti netikėtai praturtėjus, tada atrodė taip natūraliai teisinga: ir sau, ir kitiems... Gal būt būdama vaikas negalėjau aprėpti, ką galėtų reikšti tokie dideli pinigai, ką atneša galia juos kontroliuoti, kokią trokštamą laisvę jie dažnai suteikia, net ir negražiems, net ir netalentingiems, net ir negabiems, ir kokia gelianti agonija lydi jei jų ima trūkti.

Taigi, praėjus kelioms savaitėms, skubėjau atsiversti ką tik įsigyto žurnalo vidurius ir jose akimis ieškojau, ieškojau ir ... radau: „Jei laimėčiau milijoną, tai dalį pasilikčiau sau, o kitus paaukočiau vaikams, o man bus gera su [žurnalo pavadinimas]. Renata 12 metų.“ Akimirką sudvejojau, kad tai ne mano žinutė, kad čia kažkokia kita Renata, bet ne aš. Perskaičiusi keliskart galutinai suvokiau, vis dėl to aš. Mano vardas, mano amžius, mano sakinys, tik ne mano pabaiga ir piršosi mintis, kad nė viena paauglė mergaitė nebūtų sugalvojusi prilipdyti tokios pragmatiškos sakinio baigties  – taip kalba tik suaugusieji.

Dabar. Milijonas. Ar tai daug. Tikriausiai vidutines pajamas uždirbantiems žmonėms, kurių yra dauguma milijonas bus vis dėl to daug. Galbūt per visą gyvenimą žmogaus rankose per-cirkuliuoja koks milijonas, tik jis ištirpsta maisto prekių lentynose, komunalinėse sąskaitose, būsto nuomose ar kredite, pildant degalais mašinos baką. Tampa aišku, kad nuo sąskaitų nepabėgsi, o jos nepabėgs juo labiau. Dirbant tik už vidutinį atlygį milijonieriaus ateitis menkai nusimato.

Tačiau, galbūt ir be milijono galima jaustis kaip milijonieriumi, jaustis laimingu, jaustis pertekliuj. Juk milijonieriaus kūnas reikalaus tokio pat vandens kaip ir paprastas žmogaus, juk milijonierius gali nusiprausti taip pat švariai kaip ir paprastas. Milijonierius miega, tą daro ir likę. Jie tokie pat žmonės, tik turi daugiau pinigų. 

Na, taip turtuoliai gali įsigyti ypač brangius, modernius vandens filtrus, ale troškulį malšinti ypatingu vandeniu, tačiau vanduo toks koks sukurtas gamtos yra žmogui tobuliausias ir nebereikia jo papildomai apdoroti, kažkokias medžiagas pašalinti, o vėliau kažko pridėti ir prisotinti (juk gyvename ne Meksikoje). Ar jie valgo skaniau. Aktorės Gražinos Baikštytės paklausė, kokia jos grožio paslaptis, ką ji valganti, kad net tokiame amžiuje atrodo stulbinamai. Pavargusi nuo panašių žurnalistų klausimų, ji tiesiog atrėžė : “Na, argi jūs nevalgote paprastų kruopų.“ Štai ir visa paslaptis. Gražuolė valgo kruopas, o visiems ir knietėjo išgirsti kokiais egzotiškai sportais užsiiminėja, kokias sudėtingas ir brangias procedūras ji atlieka. 

Rūbai, mašinos ir namai. Turtingiesiems įgyti aukštos klasės materialius daiktus yra kur kas lengviau, tačiau kaip rašo žurnale „Raktas“:“ „Namų jaukumas ir šiluma – tai neparduodami dalykai, juos tenka susikurti pačiam.“ O kas gali atsakyti, ar turtingam yra lengviau surasti tikrą meilę, sukurti darnią šeimą, užauginti dorus vaikus. Dažnai tenka girdėti, kad pinigų gausa tampa tik kliūtimi, kur reikia remtis į kito žmogaus nuoširdžius jausmus, juk tik ir maga iš to pasipelnyti. Iš kur tada žinoti, kad neatsidūrei šalia puikaus aktoriaus, kuris rengiasi tau brangiai parduoti savo vaidybos gabumus. 

Kažkada nusivylusi visais tais popieriniais reikalais, svajojau, kad nereiktų niekada nieko prašyti, kad galėčiau būti pati sau šeimininkė, pati finansuoti savo idėjų realizavimą. Kaip būtų lengva ir paprasta, nebetektų susidurti su tokiais mechanizmo sraigteliais, kurie sulaukę šiek tiek kitokios užduoties, užuot ieškoję išeities kartu su manimi, ima panikuoti ir nusimeta naštą sušukę: „Eik, pas kitą.“ Ak, kaip būtų puiku, tada netektų bijoti, rizikuoti, netektų kažko vėliau suprasti ir pasimokyti...Argi tai nereikštų, kad galbūt praleisčiau gyvenimo pamokas. Juk jei visi žinotų, kad esu turtinga (tiesiogiai remiu), galbūt jie man taptų atlaidesni, vengtų net ir konstruktyviai pakritikuoti mano darbų. Galų gale tada visi tie mokslo laipsniai taptų kažkokie netikri, nenusipelnyti gabumais, o švelniai tariant nusipirkti. Dabar rimtai imu abejoti ar turtingų asmenų akademiniai pasiekimai yra lygiagretūs tiems paprastiems mokslininkams, kuriems tenka įrodinėti savo vertę.

Štai neseniai žiūrėtame filme „Foxcachers“ (2014) turtuolis ima globoti imtynininkų komandą, jis save staiga pradeda vadinti treneriu, ima manyti, kad laimėjusius olimpinius aukso medalius sportininkus, jis gali pamokyti imtynių subtilybių. Visęs likęs pasaulis su tuo taikiai susitaiko, nors pastarasis pagal profesiją yra tik ornitologas ir su profesionaliu sportu neturi nieko bendra. Tai ką, argi neakivaizdus pavyzdys kaip už buvimą greta turtuolio aplinkiniai be priešinimosi par(si)duoda. Šis filmas paremtas tikra istorija. 

Kvaila būtų tauškėti: „Dvasinės vertybės yra svaresnės, už materialias, tad imkime ir nukelkime pinigus nuo pjedestalo.“  Pasiremdama Budos pamokymais bandysiu pafilosofuoti, kad reikia balanso tarp materialių ir dvasinių. Tie, kuriems teko išbandymai kontroliuoti didelius pinigus, galbūt sakys, kad:“Ne piniguose laimė“, o paprasti žmonės pratęs:“...jų kiekyje“. Faktas yra tas, kad troškimas pasiturinčiai gyventi nėra gėdingas, įgyti pinigus, juos išlaikyti ir išmintingai valdyti prireikia tikrų gabumų ir asmenybės brandos. Pinigai tai didžiulė energija, kuri neapdairų gali mirtinai įtraukti ir net pražudyti, štai kodėl net ir laimėję aukso puodus neretai žmonės tiesiog pralaimi gyvenimą.