Upton Sinclais
"Būna kalėjimų, kuriuose žmogus sėdi už grotų, o visa kita yra išorėje; bet būna ir tokių kalėjimų, kai viskas atitverta grotomis, o žmogus stovi už jų, lauke."
Štai puiki citata iš 1905 metų autoriaus romano "Džiunglės", (kurį 2012 naujai išleido leidykla "Aukso žuvys").
Ar tai nepanašu į tiesą, kad vienaip ar antraip dėl begalinių ir nesibaigiančių troškimų kažką vis naujo įgyti mes dažnai pakliūname į savotišką kalėjimą, nes liekam atitverti nuo įvairiausių materialių išteklių, kurių taip gausu planetoje.
Darbo yra, tačiau mes jo negaunam, pinigų yra, bet mes jų neturim, šiluma ir saulė yra, bet ne Lietuvoje.
Knygą skaitydama mąstau, ar žmogaus gyvenimas iš esmės pasikeitė per paskutinį šimtmetį. Taip: yra darbuotojų teisės, yra nustatytas minimalus atlyginimas, bei kitokie privalumai kaip socialinis draudimas ir kt. Nekvalifikuota darbo jėga dabar yra saugesnė, tačiau kaip prieš šimtmetį darbuotojas drebėjo dėl savo darbo vietos taip ir dabar toks požiūris tebėra gajus (ypač provincijoje), nes visi tvirtai laikosi įsitvėrę į saugumą ir stabilias pajamas žadančią poziciją, nevengia padirbėti daugiau.
Kuris iš tų darbuotojų turi drąsos matydami neteisybę sureaguoti, dažnas jų tiesiog susitaiko su esama padėtimi ir užmerktomis akimis toliau kimba į darbą. Būtent dabar kai nedarbo lygis virš 11%, už durų stovi eilutė, kurioje galima tuoj pat rasti naują pamainą esamam darbuotojui, tad skeryčiotis nėra reikalo.
Anų ir šių laikų palyginimas yra skaudžiausias kai kalba sukasi apie nekilnojamą turtą. Po 2007 metų ekonominės krizės dalis pasiėmusių būsto paskolą pakilimo laikotarpiu praktiškai imti laikyti kredito įmonių kalinčiaisiais, nes tapo akivaizdu, kad nelaimėliams prireiks ne vieno gyvenimo atiduoti skolas. Iš čia kilo sarkastiškas juokelis apie iš paskutiniųjų kreditus atiduodančius, kad tokiems žmonėms išeiti į balkoną ir parūkyti lieka vienintelė dienos pramoga. Apsukresniems net pasisekė, spėję parduoti nekilnojamą turtą ne vienas praturtėjo.
Faktas tas, kad įsigyti nuosavą būstą yra sunku, tenka imti paskolą, kuri taip pririša, kad išsiskirti tampa lengviau nei išsiskirti su konkrečiais įsipareigojimas 25-30 metų. Tada žmogaus gyvenimas tampa monotoniškas, susikoncentruojama į kasmėnesinius mokėjimus bankui, dingsta spontaniškumas, visas išlaidas reikia planuoti. Didėja banko vergų gretos, kurie su pavydu žiūri į tuos, kuriuos lydėjo sėkmė ar parėmė giminaičiai įsigyjant būstą be kredito. Štai kodėl vertinu kiaurai vėjo perpučiama, pelių mėgstama seną medinį namą, kuriame gyvenu, nes jis dovanoja laisvę.
Aišku, gal šįkart hiperbolizuoju, gal sutirštinu spalvas, tačiau neįtikinsite, kad nė vienam pasiėmusiam paskolą nepražilo ne vienas plaukas dėl jos.
Ir dar vienas pastebėjimas. Kažkada draugė su kartėliu dalinosi įspūdžiais kaip įspūdingai atrodo vieno Lietuvos turtuolio naujas pastatas, skirtas laisvalaikiui, pastatytas saugomoje pajūrio teritorijoje:
-Aš nesuprantu, kodėl vieni turi gyventi tokiam pertekliuje ir gausinti savo turtus, o kitas vos randa, kur galvą priglaust,- aiškino tąkart ji man.
Iš šio jos pasisakymo kyla išvada, kad deja jei esi plikas ir basas, be išsilavinimo ir vidutinio sumanumo, be kapitalo ir paramos, pasaulio praktiškai nenugalėsi. Kad ir koks darbštuolis bebūtum kažkas nubrėžia nematomas lubas, kurias belieka pasiekus sušukti: "Valio".
O gal vartotojiškos kultūros pasėti nepaliaujamo noro viską turėti daigai verčia likti troškimų kalėjime, verčia nuolatos skubėti ir dairytis į kitus, turinčius daugiau, slapta pavydėti. O gal ne kiekvienam reikia ir skirta turėti tai, ką turi kitas. Gal ne kiekvienam skirta sukurti šeimą, skirta turėti nuosavą būstą. Jei reikia aukoti visas jėgas tam, kas sunkiai klostosi, kam aplinkybės net nepadeda, gal tai gamtos jėgų slaptas pranešimas: "Nustok, tavo kelias kitas."
"Būna kalėjimų, kuriuose žmogus sėdi už grotų, o visa kita yra išorėje; bet būna ir tokių kalėjimų, kai viskas atitverta grotomis, o žmogus stovi už jų, lauke."
Štai puiki citata iš 1905 metų autoriaus romano "Džiunglės", (kurį 2012 naujai išleido leidykla "Aukso žuvys").
Ar tai nepanašu į tiesą, kad vienaip ar antraip dėl begalinių ir nesibaigiančių troškimų kažką vis naujo įgyti mes dažnai pakliūname į savotišką kalėjimą, nes liekam atitverti nuo įvairiausių materialių išteklių, kurių taip gausu planetoje.
Darbo yra, tačiau mes jo negaunam, pinigų yra, bet mes jų neturim, šiluma ir saulė yra, bet ne Lietuvoje.
Knygą skaitydama mąstau, ar žmogaus gyvenimas iš esmės pasikeitė per paskutinį šimtmetį. Taip: yra darbuotojų teisės, yra nustatytas minimalus atlyginimas, bei kitokie privalumai kaip socialinis draudimas ir kt. Nekvalifikuota darbo jėga dabar yra saugesnė, tačiau kaip prieš šimtmetį darbuotojas drebėjo dėl savo darbo vietos taip ir dabar toks požiūris tebėra gajus (ypač provincijoje), nes visi tvirtai laikosi įsitvėrę į saugumą ir stabilias pajamas žadančią poziciją, nevengia padirbėti daugiau.
Kuris iš tų darbuotojų turi drąsos matydami neteisybę sureaguoti, dažnas jų tiesiog susitaiko su esama padėtimi ir užmerktomis akimis toliau kimba į darbą. Būtent dabar kai nedarbo lygis virš 11%, už durų stovi eilutė, kurioje galima tuoj pat rasti naują pamainą esamam darbuotojui, tad skeryčiotis nėra reikalo.
Anų ir šių laikų palyginimas yra skaudžiausias kai kalba sukasi apie nekilnojamą turtą. Po 2007 metų ekonominės krizės dalis pasiėmusių būsto paskolą pakilimo laikotarpiu praktiškai imti laikyti kredito įmonių kalinčiaisiais, nes tapo akivaizdu, kad nelaimėliams prireiks ne vieno gyvenimo atiduoti skolas. Iš čia kilo sarkastiškas juokelis apie iš paskutiniųjų kreditus atiduodančius, kad tokiems žmonėms išeiti į balkoną ir parūkyti lieka vienintelė dienos pramoga. Apsukresniems net pasisekė, spėję parduoti nekilnojamą turtą ne vienas praturtėjo.
Faktas tas, kad įsigyti nuosavą būstą yra sunku, tenka imti paskolą, kuri taip pririša, kad išsiskirti tampa lengviau nei išsiskirti su konkrečiais įsipareigojimas 25-30 metų. Tada žmogaus gyvenimas tampa monotoniškas, susikoncentruojama į kasmėnesinius mokėjimus bankui, dingsta spontaniškumas, visas išlaidas reikia planuoti. Didėja banko vergų gretos, kurie su pavydu žiūri į tuos, kuriuos lydėjo sėkmė ar parėmė giminaičiai įsigyjant būstą be kredito. Štai kodėl vertinu kiaurai vėjo perpučiama, pelių mėgstama seną medinį namą, kuriame gyvenu, nes jis dovanoja laisvę.
Aišku, gal šįkart hiperbolizuoju, gal sutirštinu spalvas, tačiau neįtikinsite, kad nė vienam pasiėmusiam paskolą nepražilo ne vienas plaukas dėl jos.
Ir dar vienas pastebėjimas. Kažkada draugė su kartėliu dalinosi įspūdžiais kaip įspūdingai atrodo vieno Lietuvos turtuolio naujas pastatas, skirtas laisvalaikiui, pastatytas saugomoje pajūrio teritorijoje:
-Aš nesuprantu, kodėl vieni turi gyventi tokiam pertekliuje ir gausinti savo turtus, o kitas vos randa, kur galvą priglaust,- aiškino tąkart ji man.
Iš šio jos pasisakymo kyla išvada, kad deja jei esi plikas ir basas, be išsilavinimo ir vidutinio sumanumo, be kapitalo ir paramos, pasaulio praktiškai nenugalėsi. Kad ir koks darbštuolis bebūtum kažkas nubrėžia nematomas lubas, kurias belieka pasiekus sušukti: "Valio".
O gal vartotojiškos kultūros pasėti nepaliaujamo noro viską turėti daigai verčia likti troškimų kalėjime, verčia nuolatos skubėti ir dairytis į kitus, turinčius daugiau, slapta pavydėti. O gal ne kiekvienam reikia ir skirta turėti tai, ką turi kitas. Gal ne kiekvienam skirta sukurti šeimą, skirta turėti nuosavą būstą. Jei reikia aukoti visas jėgas tam, kas sunkiai klostosi, kam aplinkybės net nepadeda, gal tai gamtos jėgų slaptas pranešimas: "Nustok, tavo kelias kitas."
Komentarai
Rašyti komentarą