Straipsnelio pavadinimą pasiskolinau nuo režisieriaus Iciar Bollan sukurto filmo "Jie parduoda net lietų/ Tambien la lluvia" (2010). Jame persipinant senoms Kolumbo Amerikos užkariavimo istorijomis su šių dienų Bolivijos gyventojų socialinėmis problemomis, buvo siekiama pabrėžti kokia sunki yra vietinių lemtis, jei net paversti savo žemės vergais jiems yra užginta galimybė naudotis jų pačių geriamo vandens šaltiniais. Režisierius siekė apversti idealizuojamą Vakarų kultūros mitą.
Vakar prekybos centre sumaniau nusipirkti itališkos duonos. Ji tikrai ne itališka, retai kas iki mūsų ateina tikra, tačiau nepaisant to ryžausi žemaičių pamėgtą "Klaipėdos duoną" trumpam pamainyti. Nustebau ryte susidūrusi su netikėtu iššūkiu: "Susipjaustyk pats". Vienodai suraikytos duonos kepalėlio riekelės iš tiesų tapo patogaus gyvenimo simboliu. Belieka užsidėti likusius sumuštinio komponentus ir vartoti, vartoti, vartoti.
Grupiokė padirbėjusi Amerikoje pagal "Work and Travel" programą aptarnavimo sferoje pasakojo, kad amerikietiškose parduotuvėse visi maisto produktai yra iškart paruošti vartoti: supjaustyti, susmulkinti, sutarkuoti. Lentynose neberasi sūrio gabalo, nes jis jau bus visaip susmulkintas - paruoštas naudoti iš karto be papildomo apdorojimo. Tąkart atrodė ir keista, ir kėlė šypseną amerikiečių "tingėjimas".
Vaikystėje visi taikėmės į kepalo "papentukus", nes jie apskrudę, ilgiau kramtosi, kažkodėl skanesni, todėl sugudraudavom nupjaudami abu juos iš karto. Nuriekti gražiai duonos ne visada pavykdavo - padėdavau peilį ant kepalo krašto, spustelėdavau ir kartais riekė gaudavosi lygi, kartais nuplonėdavo ar sustorėdavo. Reikia pripažinti tada duonos riekės buvo labiau individualios.
Laisvė - yra galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Metų metus nustelbtieji siekė laisvės. Laisvę nuo baltaodžių vergijos išsikovojo juodaodžiai, laisvės siekė po komunizmo sparnu priglaustos mažos tautos, iš stiprių vyrų rankų gležnos moterys taip pat išplėšė laisvę veikti ir nevaržomai reikštis. Gal 21 amžiuje Europoje nebetenka taip įnirtingai kovoti už laisvę, nes civilizacija sukūrė gana patogų gyvenimą, tačiau reikia prisiminti kad yra dar daug pasaulyje vietų kur net šią akimirką laisvė tebėra vertybė.
O kaip šiandien, ar mes esame laisvi? Manau, kad ne visur ir ne visada. Įvairiausi įsipareigojimai kaip socialinis ir sveikatos mokestis, šiukšlių mokestis, turto mokestis ir kt. priverčia nuolatos prisiminti apie kasmėnesinius įsipareigojimus kažkam. Laisvės tema aktualiausia tampa šaltuoju metų laiku, kai butuose gyvenantys už patalpų šildymą kas mėnesį privalo sumokėti tiek, kiek apsukrus kaimietis sumoka per visą sezoną. Daugiaauščiuose gyvenantys jau seniai priprato prie komunalinių šiukšlių mokesčio, bet provincialai ne, nes tik keletą metų esam įpareigoti jį mokėti. O kodėl šiukšlės išvis susidaro. Mokslo šakos "Ekodizaino" taikymo principas yra toks: technologiniame procese išvis neturi susidaryti jokių atliekų, - jei pramonėje jų mažėja, tai kodėl žmogaus buityje jų vis daugėja. Biodegraduojančias atliekas galime panaudoti kompostui, bet plastikinių pakuočių po žeme nepakišime. Dėl sanitarinių sumetimų ir ne tik (dėl ilgesnio išlaikymo, dėl dizaino) visi maisto produktai yra supakuoti į gražias pakuotes, o plastikinių maišelių pridėta net prie varškės sūrelių lentynos. Retas pagalvoja, kad tie plastikiniai maišelių rulonėliai yra tikrų tikriausios šiukšlės - grįžę į namus skaidrūs maišeliai atlikę transportinę funkcija dabar tik užima tūrį šiukšledėžėse. Turim laisvę bananų kekės nedėti į maišelį, tačiau visa kita turi net po kelias pakuotes.
Laisvė gana plati savoka, ji neapsiriboja vien tuo, kad gimtinė yra laisva šalis, su savo kalba ir papročiais, su laisvais rinkimais į valdžią. Laisvė turi mus gaubti kasdien ne tik dideliuose, bet ir mažuose dalykuose, kai renkamės ką valgysime, kai renkamės ką žiūrėsime, kai renkamės kokiais principais norime gyventi. Štai kodėl asmeninį mokymosi/švietimosi procesą vertėtų laikyti prioritetu, nes jei ne patys visa tai nuspręsime, rikiuojasi "nematomų dėdžių ir tetų" eilutė, kurie tik ir taikosi nuspręsti už mus supjaustydami dailiomis riekelėmis duonos kepalą.
Komentarai
Rašyti komentarą