Sapnalaikis

Soboras ir autorė Vasara kvėpuoja į nugarą, taip pirmąkart. Nepamenu tokio karščio ir nepažinti iki tol mano kūno kvapai dabar skleidžiasi. Lyg varteliai į neištirtas miesto teritorijas veriasi naujas žinojimas apie moters kūną. Aš Kaune. Kaunas man irgi naujas. Valdas Papievis sako, kad atvykęs į naują miestą, pirmiausia mintyse "pasimatuoja" jį, ar galėtų čia gyventi. Įtikinėjau save, kai pirmadienį ankstyvą rytą lagaminu dardėjau Kauno senamiesčio grindiniu, kad šito miesto aš tikrai nesimatuosiu. Ketinau tik džiaugtis, nestrateguoti ir nemąstyti bent trumpai. Graži ta Laisvės alėja. Tiek erdvės piestiesiems, poilsiautojams, miestiečiams. Medžiai, pastatų architektūra, Soboras, užapvalinti balkonėliai, kad netyčiom tik "neužsigautum". Įsivaizduoju Kauno ponias, čia vaikštinėjusias. Tos moterys žinojo, kas yra klasė. Buvo tokių, net virtuvių neturėjusių... bet, savaime aišku, tai tik gražios išimtys. Merginos lipa į slemo sceną. Jos už mane jaunesnės, g...

- Ko čia šypsais?  Ar pats kojų nusiplauti nemoki?  Mano mama Dainiui kojų neplauna, - pasako mergaitė, kuri vieną dieną irgi kokiam nors vyrui greičiausiai plaus kojas. Ir tikrai, pakeliu akis - o jis šypsosi. Sakyčiau, patenkintas, nes moteris yra savo vietoj. Vyrui po kojų. Marija Magdalietė neturėjo rankšluosčio, tai nusausino Jėzaus kojas savo plaukais. Matydamas tokį atsidavimą jis labai šitai įvertino. Aš savo vyrui plaunu žalias nuo žolės kojas. Prieš tai juokavau, kad jis tampąs Halku. Na, tuo žaliu raumeningu superherojumi, kuriam blaivų žmogaus protą grąžino mylimoji.   Sukilo įsiūtis, nors pradžioj dėjausi, kad čia bus bajeris. A nei joks čia bajeris, nes man žiauriai nejuokinga. Kas toliau? Daba įsigeis kožną dieną? Tada raminuosi: "Nu, nesusireikšmink. Vaikui plauni kojas, užpakalį, veidą ir burną. Kuo vyro skirias nuo vaiko?" Vyras - tai svetimas, o vaikas mano. Plaunu, tiek to. Kartkartėmis susijuokdama. Svarstau, kokioje vietoje esu šioje hi...

suprantu tuos, kurie žudo suprantu nužudytuosius suprantu tuos, kurie planuoja suprantu ir tuos be plano į kartuves pakliuvusius suprantu lietų žolę, medį dėl lašo kovojančius suprantu moteris vienas kitos gerkles ėdančias mums rodos kad tik vienai vietos yra suprantu aut. – renata karvelis                    2018 balandis

Mes atvarėm čia trim valandom per anksti. Jie nerimauja, aš taip pat. Nežinojau, kai pirkau bilietus, kad renginys bus kažkokiam šokių klube. Valdas sako, kad tai kantrybės išbandymas kaip žvejyboje. Sėdim didelėje sandėlį primenančioje patalpoje su šaltų gėrimų baru pasieny, nuo nejudėjimo panagės patekėjo . Renkasi alternatyvi publika. Apžiūrinėju juos vogčiomis. Ne dažnai kur nors ištrūkstame, todėl beveik nuolatos jaučiu kultūros stygių. 23 val. atveriamos grotos ir mes įleidžiami į salę, kur vyks pasirodymas. Jaunesnės už mane merginos veržiasi prie scenos. Odinių striukų gvardija nekantrauja, ima klykauti tarsi taip paskubintų artistus pagaliau pradėti. Nuo įvairiais kampais krentančios šviesos plastikinių manekenų kūnų dalys scenos gelmėje mirga. Pasigirsta: „Uno, dos, tres, quatro.“ Nekantra nuvilnija per minią. Juoda juoda juoda juoda naktis. Blizgančius aštrius kampus šėšėliais uždangstys, Mane tikruoju veidu papuoš. Lieps man šokti šokti šokti šokti šokti šokti...

I. Ji sakė, rašytoja, per susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė: -           Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš tai tau turi duoti leidimą. Sutikau su jos mintimis. Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis. -           Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. – Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra autoritetas. Kaip pavydėjau jai tos laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio, sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai užduodavo klausimą, tada rašytoja n...

Paisley, Škotija. 2015 metai. smaliną delną aš paleidžiu pagaliau imu paleisti nagai dreskia dar odą kabinasi it vanagas į auką į savo pietus pusryčiams ir vakarienei sėdėk savo soste, prie dausų prilipus apsikarsčius diplomais ir padėkos raštais aš tavo smaliną ranką imu paleisti nereikia, nebereikia manęs vesti aut. - renata karvelis (2018 balandis)

Šv. Ignoto gatvėj visko pilna: restoranai, kavinės su knygynais, viešbutis, kino teatras, apleisto namo griuvėsiai ir net fekalijų kvapas. Tas paskutinysis vertė jausti, kad šita vieta draugiškai kviečia bendrauti. Miesto vazdiniai svetimi, galvoju. Šis miestas man yra kaip svečias, kurį noriu pažinti, bet truputį varžausi to. Prisimenu planetariumo stogą, iškilusį viršum visų pastatų Paisley miestelyje. Kaip matydavau jo linkį net tada, kai miesto šviesos jau būdavo užgesintos. Tada galvodavau, kankinama nemigos ar jaudulio sumišusio su pergyvenimu, kad va, čia yra tas pasaulio kraštas, apie kurį vis pasvajodavau, va, čia yra pasaulio kraštas ir aš girdžiu pasaulio jūrą ošiant. Man būdavo ramu. Pasiekiau jį. Sėdžiu ant pasaulio krašto ir tabaluoju kojomis. Kas toliau? Šitas miestas – Vilnius, pagaliau pasiektas. Ir kuo arčiau esu jo, tuo labiau savimi abejoju. Juk iki tol galvodavau, kad reikia nuvykti, paliesti ir patirti. Tačiau kartą dingtelėjo tokia nugązdinusi mintis,...