I.
aut. Renata Karvelis, 2018 balandis
Ji sakė, rašytoja, per
susitikimą su skaitytojais, kai aš kiūtojau toje pilkoje masėje, ji sakė:
-
Galvojau, kad galėtum rašyti, kažkas prieš
tai tau turi duoti leidimą.
Sutikau su jos mintimis.
Aš irgi taip galvojau. Tebegalvoju vis.
-
Gavau leidimą... - Rašytoja pasakojo. –
Pradžioj turėjau daug autoritetų, bet per laiką... Dabar man niekas nėra
autoritetas.
Kaip pavydėjau jai tos
laisvės, kuri akivaizdžiai matėsi iš mano stebėjimo taško. Sėdėjau vos per
penkis metrus nuo jos storapadžiais apautų pėdų. Ta moteris laisva nuo kalėjimo
būti žiauriai gražiai. Ji buvo ypatingai graži, minkšto moteriško žvilgsnio,
sveika ir puikiai apsirėdžiusi, bet - be aukštakulnių ji čia atėjo. Ir prievolė
tuoj pat atsakyti, turėti savo atsakymą jau iškart kaip kareivis, kai
klausiantysis vos tik atsikvepia, rašytojai, pasirodo, buvo svetima. Jai
užduodavo klausimą, tada rašytoja nusukdavo akis į langą ir dar kurį laiką pasvajodavo.
Žavėjo ir erzino ta jos
laisvė. Niekaip nesuvokiau, kaip kitas gali būti ramus ir atsipalaidavęs, kai,
rodos, niekas čia tam nedavė leidimo. Mus skyrė kėdės (ji autorė, aš
klausytoja), amžius (gal kokia dešimt metų) ir statusas (ji gyvena Briuselyje,
visą laiką gali skirti rašymui, ji pripažinta rašytoja). Kur aš esu - ten yra
ir kalėjimai, ir prievolės, ir dar lažas, galvojau. Tebegalvoju vis.
II.
Sėdėjo poetė priešais mane
ir po lėto valgė savo sriubą. Sakė, šiandien čia jos pirmasis maistas, kad daug
ko paprasčiausiai nespėja. Laisvės alėjoje mes radome puikią vietelę
pavakarieniauti. Tik iš meniu, kaip visada, aš išsirenku saugiai atrodantį
varškės pyragą. Eksperimentuoti neturiu ūpo. Dieve, vien jau važiuoti šiandien
mašina iš Šilalės į Kauną ir taip gana didelis eksperimentas. Man tik du kartus
pypino, bandau juokauti, bet Agnė, mudviejų skaitymų organizatorė, sėdinti
greta, matau, nepagauna kampo.
Protarpiais gaudau poetės
akinių langeliuose ramiai, kaip žuvis akvariume plaukiojančias, jos akis. Jos
tokios gilios, kad net baugina kartais. Kas ten dar galėtų slėptis? Atrodo, kad
nesu sutikus, bent iš taip arti, tokio nurimusio žmogaus. Labai norėčiau
daugiau pabendrauti ir artimiau susipažinti, bet mudvi išsiskiriame. Jai į
Vilnių, man į Šilalę dar reikia grįžti šį vakarą. Jai - pas tris vaikus, man -
pas vieną. Skaitysiu jos eilėraščius vėlei ir taip pažindinsiuos su susikurtu poetės
vaizdiniu.
Iki šiol patraukliausi
susikurti žmonių vaizdiniai. Mano mintyse mes daug laiko praleidžiame kartu, realybėje
taip neitų. Ten jie nevalgo, neina šlapintis, nesikeikia, negeria, nevažinėja
mašinomis. Mano galvoje jie stovi migloje ir jau iš tolo man šypsosi.
Tebegalvoju vis, kad tokie žmonės pateisina lūkesčius.
III.
-
Žinai, kokį pirmąjį atsakymą gavo Styvenas
Kingas, kai pagaliau išsiuntė romaną?
-
Kokį?
-
Jo knygas leidyklos atmesdavo.
-
Ką jam atsakė?
-
Pirmasis atsakymas buvo: „Tekstą reikia
susegti sąvaržėle.“
Apsisukęs jis nulekia į
Danės pusę. Pagalvok apie tai, dar šūkteli, nors tamsoje jo jau nebeįžiūriu.
Stoviu apstulbusi. Išėjimas efektingas. Čia kaip suprasti? Jis toks
išmintingas? Nerealus? Nuostabus? Nepakartojamas ar tiesiog mane, moterį,
žemina, žiūri iš aukšto ir pervertina savo gabumus? Čia kaip suprasti?
Ta skrybėlė ir šalikas,
palto skvernai, besitrinantys tarp šlaunų, tikrai daro bohemiško menininko
įspūdį. Bet, kaip čia suprast? Ar jis pats savęs iš šono nemato? Kodėl jam
atrodo, kad kažkas davė šiam per visą galvą aukštesniam vyrui teisę mane,
svetimą jam žmogų, mokyti, kaip galvoti, ko siekti, kaip rašyti, kaip leisti
savo knygas ir kaip jų neleisti. Taigi, esu suaugus ir puikiai suprantu, ko aš
siekiu. Mano troškimai - žmogiški, normalūs. Kartais suplazdena intuicija, kad
skrendu į ugnį, kad užmojai (ap)degins... bet skaudės tik man, o ne jam.
Kankinuosi su menininko
vaizdiniu mintyse kokią savaitę. Ten jis nestovi migloje ir man nesišypso. Atminty
jis nubėga tolyn į tamsą, vos taręs savo žodžius: „Pagalvok apie tai!“. Iš
tikro iš jo net gavau elektroninį laišką. Menininkas įsismarkavo. Sako, kad
reikia skirti paprastumą nuo prastumo, kaip formalumą nuo familiarumo. Palinki nebūti
prasta ir familiaria su juo. Čia kaip suprasti? Mokino, kaip gyventi toje
centrinėje Klaipėdos gatvėje, mokino mano atmintyje ir dabar net raštu mane
menininkas vis tebemokina.
Jis serga šizofrenija, man
pasakoja literatūrologas. A... nu, tai tada suprantu. Tebegalvoju vis, kad
suprantu.
IV.
Literatūrologas pakviečia
susitikti, kol viešiu Vilniuje. Negaliu atsistebėti ir net susitikusi atvirai
to paklausiu, kodėl jis šito panoro. Atsakymas logiškas. Visi, kuriems virš
keturiasdešimt metų man aiškins, kad žmonės su žmonėmis nesusitinka, kad
tinkasi vyrai ir moterys. Nejaugi? Nenoriu tuo tikėti, bet man dar ne
keturiasdešimt. Tik trisdešimt bus.
Labiausiai bijau, kad jis
greit pamatys mano seklumas, kad greit „ištirs“ ir išsiaiškins mano veikimo
principą. Labiausiai bijau būti, kaip visi, dar labiau kaip visos. Būti kaip
visi yra nuodėmė. Rodos, žmogus (o gal tik aš) neturi teisės nieko naujo
neįnešti į pasaulį. Astrologė yra aiškinusi, kad preitam gyvenime buvau
mokslininkė – išradėja, kad kažkas revoliucionieriško plačiąja prasme slepiasi mano
esybėje, kad kitiems žmonėms įjungiu pokyčius. Man patinka tikėti jos
pasakomis. Visad buvau linkus į grožinę literatūrą, todėl, kai sulaukiu pasiūlymo
rašyti publicistinius straipsnius, savimi abejoju. Galiu rašyti tik apie tai,
kas mane žiauriai vežtų. Kartais pasinešu ant tokių dalykų. Keistų idėjų
visokiausių.
Iš tikro, vien rašančio
žmogaus figūra kelia nuobodulį. Juk reikia šiais paviršiais (išoriniais ir
vidiniais) pirmiau pajusti, o tada rašyti. Reiktų pajusti gyvenimą, kad apie jį
galėtum nesumeluotai rašyti. Reikia patirti, o tada rašyti. Bet aš jau kaip tie
visi seni rašytojai, manantys, kad jų tiesa yra tiesa visiems. Tokie kelia man
juoką.
SAKO, per daug nekokybiško
turinio kultūros leidiniuose, bet pats rašo kultūriniam leidiniui. RAŠO knygas
apie rašytojus, bet jau jaučiamas puslapiuose senizmas, pervystytas protingumas,
kaip tie keturiasdešimtmečiai, pasigimdę vėlyvą vaiką. Toks vaikas praranda
galimybę patirti, nes tėvai skubinasi savo brandą sukišti į jo maža galvelę. SAKO,
kad be pigu aprašinėti įvykusias istorijas. Sugalvok svetimą ir tada parašyk –
štai, kur masterpiece!
Neskaitau. Kada nors gal
skaitysiu. Ir iš viso, bliamba, kaip nėra laiko knygas skaityti. Kažką reik
mesti? Darbą, šeimą? Chi chi chi.
V.
Pietaujam Vilniaus
gatvėje. Man darosi šiek tiek liūdna, nes su ja apie rašytojo gyvenimo kuriozus
nepakalbėsiu. Ji ką tik žiūrėjo tiesioginę transliaciją iš seimo. Apie tai
rašys straipsnį, todėl dabar apie darbą jos žodžiai ir jos mintys.
Pamenu preitais kartais,
kai susitikdavome, ji tokia užtikrinta, tiesi buvo. Kartą stovėjo greta manęs,
kai aš pasakojau sau nutikusią keistą istoriją. Kaip vieno renginio metu man susirodė,
kad mane paskelbia konkurso nugalėtoja. Stebėjausi, kad mano vaizduotė sugebėjo
mane šitaip apgauti. Juk buvau blaiva.
VI.
Sėdžiu priešais jį ir mano
kapučino kava kažkaip per greitai baigiasi. Darosi neramu.
-
Žinai, visi jie ten geria.
Jis ima pasakoti apie
pašėlusį literatų gyvenimą sostinėje. Galiu tik įsivaizduoti, nes nesu to
dalis. Vardina garsias vyrų poetų pavardes ir moterų poečių pavardes,
mįslingais vakarais nusėdusius į vienas kito glėbį. Sumaištis kyla mano
galvoje. Darosi truputį liūdna. Sakau:
-
Kam gerti? Juk mes (t.y. rašytojai, poetai)
ir taip esame emociškai neblaivūs.
Prapliumpam juoku.
VII.
Kai salotos baigiasi, ji
pasakoja, kad šis gyvenimo periodas jai sunkus, kad dabar kabinasi dantimis ir nagais.
Matau, kad šitai tiesa. Atrodo, kad būtų išgėrusi penkis puodelius kavos, kad
jos kraujo spaudimas pakilęs iki begalybės. Ji mostaguoja rankomis, varto
dideles savo akis, o antakiai iš to susiraukimo į vieną Fridos brūkšnelį
sulipę. Tokia tatai mano rašytoja bičiulė, kurią šiandien pasikviečiau
susitikti. Atnešiau gėlių. Tai buvo vaškuolė. Keistas augalas su spygliukais ir
mažais rausvais storais žiedeliais.
Matau, kad gėlės nelabai
daro jai įspūdį. Tada prakalba(m) apie darbą.
VIII.
Važiuoju namo. Jau tamsu. Kaunas
naktį mažiau triukšmingesnis nei dieną. Kai įsuku į autostradą, mašinoje
jaučiuosi saugiai. Dabar visąlaik tiesiai, pagalvoju ir palengvėja. Tiesiai,
tiesiai, tiesiai, tiesiai. Taip daugiau nei 150 km. Bus beveik dvi valandos
kelionės.
Matau tolumoje mano kelio
pusėje kažkas žybsi. Iš toli regėti visai faina tą diskoteką, bet kai
prisiveju, žybsėjimas trukdo. Furos šonuose įtaisytos dvi didžiulės geltonos
lempos. Iš po jos ratų kyla dulksna, sėda ant mano mašinos priekinio stiklo. Dulksna
ir žybčiojimas tiesiogine prasmei išmuša mane iš vėžių.
Nieko nebus, neaplenksiu
tos furos, dingteli galvon. Nieko nebus, Renata, tau reiks taip ir važiuoti iš
paskos, nes lenkti pavojinga.
IX.
-
Mama, kaip čia tą petį pjaustyti? A plonai?
A storai?
Mano mama griebia peilį iš
vyro rankų ir rodo kokiais gabaliukais reikia susipjaustyti mėsą, kad elektrinė
malimo mašina „paimtų“. Dviems pjaustyti čia vietos nėra, aš matau. Jis imasi
iniciatyvos. Tegu, aš nesiveržiu.
Gailėk kiaulės, juk tai
šiuolaikiška, - šnabžda galvoje plonas prisitaikėliškas balselis. Žiūriu į tą
kiaulės petį, peilį, kurį mano dėdė šįryt, beskersdamas myriop pasmerktą gyvulį,
sulaužė. Ans pasakė, kad šitoji buvus europietiška.
Kodėl? Todėl, kad dantys
jai net neišsivystė nuo kombikormos. Nuo gero gyvenimo, kiaulei dantys net
neišdygo.
-
Turėdavau tą kiaulę tris kartus dienoj
šerti, - pasakojo mama. – Vos tik įeinu į tvartą, ka pradėdavo ana žvygti. Neišeidavo
pro šalį ramiai praeiti. Imdavau i pašerdavau. Taip šešių mėnesių paršelis jau
90 kg. svėrė.
Kai pirmąkart pamačiau tą
paršelį, pagalvojau, kad mama jį pamils ir nutiks gal koks stebuklas, kurios kartais
matau internete. Vyliausi, kad mama sumanys nebepjauti kiaulės. Paršelis ne tik
tris kartus dienoj būdavo šeriamas europietišku maistu, jį ir pakasyti dar reikėdavo...
bet gražūs, kol maži. Visi tokie gražūs.
Kiek tų kiaulių sudorota
šioje verandoje, galvoju, kol vyras pjausto mėsą, o aš neturėdama ką veikti
stoviu šalia. Visą vaikystę mama čia, vėsioje verandoje, tvarkydavo kiaules. Įsistebeiliju
į kaulinėjamą kiaulės petį ant stalo. Mano tėvas liepdavo perjungti
televizorių, kai ekrane rodydavo operuojamą žmogų. Jį supykindavo. Manęs kol
kas nepykina, bet jei labiau įjungčiau vaizduotę, jei įsitapatinčiau į kiaulės
petį, galėčiau pravirkti ir tą dieną nevalgyti nieko iš mėsos.
Malti mėsos man irgi
netenka. Belieka tik faršą į plastikinius maišelius sudėti. O faršas – tai ne
kiaulės petys. Čia niekas nesimato, nei kauleliai, nei gyslelės, nei odos
raukšlelės. Farše dingsta visa kiaulės istorija.
aut. Renata Karvelis, 2018 balandis
Komentarai
Rašyti komentarą