Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

čiuku čiuku per sapnus

- Ko čia šypsais? Ar pats kojų nusiplauti nemoki? Mano mama Dainiui kojų neplauna, - pasako mergaitė, kuri vieną dieną irgi kokiam nors vyrui greičiausiai plaus kojas.

Ir tikrai, pakeliu akis - o jis šypsosi. Sakyčiau, patenkintas, nes moteris yra savo vietoj. Vyrui po kojų. Marija Magdalietė neturėjo rankšluosčio, tai nusausino Jėzaus kojas savo plaukais. Matydamas tokį atsidavimą jis labai šitai įvertino. Aš savo vyrui plaunu žalias nuo žolės kojas. Prieš tai juokavau, kad jis tampąs Halku. Na, tuo žaliu raumeningu superherojumi, kuriam blaivų žmogaus protą grąžino mylimoji.  

Sukilo įsiūtis, nors pradžioj dėjausi, kad čia bus bajeris. A nei joks čia bajeris, nes man žiauriai nejuokinga. Kas toliau? Daba įsigeis kožną dieną? Tada raminuosi: "Nu, nesusireikšmink. Vaikui plauni kojas, užpakalį, veidą ir burną. Kuo vyro skirias nuo vaiko?" Vyras - tai svetimas, o vaikas mano. Plaunu, tiek to. Kartkartėmis susijuokdama. Svarstau, kokioje vietoje esu šioje hierarchijoje. Aš trinu kojas muilu, šviečiu padus ir žaliai rudos muilo putos ritasi per jo kulnis į kanalizaciją. Vonia - jo, vanduo - jo, muilas - jo, rankšluostis - jo, ir aš, rodos, esu jo rūpestis. Aš, baiminga moteris ziukio drąsos ir šarkos pasipūtimo, esu jo didelis rūpestis, nes namai pastoviai apversti, stogas nepakeistas, žiemą šalta, reikia malkų, bakui degalų, rytai ir vakarai tokie trumpi, kad tik darbai, tik paskubomis čiuku čiuku per sapnus ir mes/jis pasitenkinę. 

Jis visąlaik šypsosi ir jau uodžiu, kad bus man vėliau dėkingas. Gal čia kažkokia meilės išraiška jo akiai? Nežinau, bet vardan ramybės plausiu aš jam tas kojas. Nes, kas iš to, kad savo viduje - aš karalienė, aristokratė, baltarankė, mėlynkraujė. Kas iš to? Nes išorėje, tame realiame pasaulyje aš tesu mažai uždirbanti trisdešimtmetė, per cezarį pagimdžiusi sūnų, gavusi palikimo medinę trobą, daug siekusi, laksčiusi, drąskiusis ir išsitaškiusi į visas puses. Galvoju, ar kitas vyras mane labiau suprastų? Su kitu vyru irgi būčiau apsivertusi ir turėčiau mažai piningų? Kas nori amžinųjų mergaičių, vepenančių apie sūrelio glaistą ir ryto nuotaiką? Kas nori mergaičių?

Vyrai nori moterų.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.