Mes atvarėm čia trim valandom per anksti. Jie
nerimauja, aš taip pat. Nežinojau, kai pirkau bilietus, kad renginys bus
kažkokiam šokių klube. Valdas sako, kad tai kantrybės išbandymas kaip
žvejyboje. Sėdim didelėje sandėlį primenančioje patalpoje su šaltų gėrimų baru
pasieny, nuo nejudėjimo panagės patekėjo.
Renkasi alternatyvi publika. Apžiūrinėju juos vogčiomis. Ne dažnai kur nors
ištrūkstame, todėl beveik nuolatos jaučiu kultūros stygių.
23 val. atveriamos grotos ir mes įleidžiami
į salę, kur vyks pasirodymas. Jaunesnės už mane merginos veržiasi prie scenos. Odinių
striukų gvardija nekantrauja, ima klykauti tarsi taip paskubintų artistus pagaliau
pradėti. Nuo įvairiais kampais krentančios šviesos plastikinių manekenų kūnų
dalys scenos gelmėje mirga. Pasigirsta: „Uno, dos, tres, quatro.“ Nekantra nuvilnija
per minią.
Juoda
juoda juoda juoda naktis.
Blizgančius
aštrius kampus šėšėliais uždangstys,
Mane
tikruoju veidu papuoš.
Lieps
man šokti šokti šokti šokti šokti šokti šo-okti.
Ritmingai judančioje minioje manęs niekas
nemato. Net pačių Solo ansamblio grupės narių niekas dorai nemato. Paskendę
dūmuose jie. O visos scenos lempos kaip tyčia atsargiai praslenka neužgriebdamos
nė vieno jų veido. Man rodosi, aš suprantu kodėl šitaip. Čia labai tamsu. Tamsa
yra gerai. Ko nematai, tą susikuri.
Aplink mane vien judantys jaunų,
negimdžiusių merginų kūnai. Jėzau, truputį pavydu ir jokie „mano kūnas,
menantis praeities kovą ant gimdymo stalo“ dabar nė kiek neguodžia. Nors kai į
jų gretą įsibrauna du neblaivūs vaikinukai, o merginos tarpusavyje subruzda, sužybčioja
šypsenos jų nublizgintuose veiduose, nuoširdžiai pagailsta. Žinau, tiksliai
žinau, kad tų moterų kelias nebus nė kiek lengvesnis nei maniškis. Nebus
stebuklo. Aš šitą iš savo beveik trisdešimties metų gyvenimo žinau. Ateities lūkesčiai
ir viltys priekyje manęs šokančios merginos besiblaškančiuose plaukuose išsmuks
po kojom, kaip slenka plaukai kiekvieną pavasarį, kaip išslenka išleidus gyvybę
į pasaulį.
Nemokam
kalbėt apie buitį,
nes
tylą bučiuot mums svarbiau.
Pasiduodu šiai keistai muzikai, ji veža. Merginos
šoka ir aš šoku. Tie keturi vyrai kuria muzikos naujadarą ant scenos, o mes
juos peralkę „ėdam“. Mano judesiai niekuo nesiskiria nuo kitų, atėjusių į
koncertą. Mano aprėdas irgi. Mano plaukai, kaip visų moterų, palaidi šį vakarą.
Net mano mintys. Galiu mažiau norėti materialių dalykų, gyva būti
įsivaizduojamais. Žvilgsnį įremiu į linguojančią, baltomis kelnėmis apvilktą merginos
sėdynę priešais mane. Kažin ar būčiau geresnė savo pačios versija, jei būčiau vyru gimus. Stebiu tuos vyrus ant scenos. Kai jie kalba, jie kalba kažkaip kitaip ir, kai sako, pasako kažką tokio, kas smelkiasi kiaurai. Kai galop prakalba moterys, tai mes teisinamės, verkšlenam, ginamės, puolam arba mokome. Gera nuo tos muzikos – ji atradimas ir bloga nuo jutimo,
kad vis tiek esu kaip visi, dar labiau kaip visos.
Komentarai
Rašyti komentarą