Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

VampVyrai iš Marso arba SOLO ansamblio koncerte (Klaipėda, 2018-05-04)


Mes atvarėm čia trim valandom per anksti. Jie nerimauja, aš taip pat. Nežinojau, kai pirkau bilietus, kad renginys bus kažkokiam šokių klube. Valdas sako, kad tai kantrybės išbandymas kaip žvejyboje. Sėdim didelėje sandėlį primenančioje patalpoje su šaltų gėrimų baru pasieny, nuo nejudėjimo panagės patekėjo. Renkasi alternatyvi publika. Apžiūrinėju juos vogčiomis. Ne dažnai kur nors ištrūkstame, todėl beveik nuolatos jaučiu kultūros stygių.
23 val. atveriamos grotos ir mes įleidžiami į salę, kur vyks pasirodymas. Jaunesnės už mane merginos veržiasi prie scenos. Odinių striukų gvardija nekantrauja, ima klykauti tarsi taip paskubintų artistus pagaliau pradėti. Nuo įvairiais kampais krentančios šviesos plastikinių manekenų kūnų dalys scenos gelmėje mirga. Pasigirsta: „Uno, dos, tres, quatro.“ Nekantra nuvilnija per minią.
Juoda juoda juoda juoda naktis.
Blizgančius aštrius kampus šėšėliais uždangstys,
Mane tikruoju veidu papuoš.
Lieps man šokti šokti šokti šokti šokti šokti šo-okti.
Ritmingai judančioje minioje manęs niekas nemato. Net pačių Solo ansamblio grupės narių niekas dorai nemato. Paskendę dūmuose jie. O visos scenos lempos kaip tyčia atsargiai praslenka neužgriebdamos nė vieno jų veido. Man rodosi, aš suprantu kodėl šitaip. Čia labai tamsu. Tamsa yra gerai. Ko nematai, tą susikuri.
Aplink mane vien judantys jaunų, negimdžiusių merginų kūnai. Jėzau, truputį pavydu ir jokie „mano kūnas, menantis praeities kovą ant gimdymo stalo“ dabar nė kiek neguodžia. Nors kai į jų gretą įsibrauna du neblaivūs vaikinukai, o merginos tarpusavyje subruzda, sužybčioja šypsenos jų nublizgintuose veiduose, nuoširdžiai pagailsta. Žinau, tiksliai žinau, kad tų moterų kelias nebus nė kiek lengvesnis nei maniškis. Nebus stebuklo. Aš šitą iš savo beveik trisdešimties metų gyvenimo žinau. Ateities lūkesčiai ir viltys priekyje manęs šokančios merginos besiblaškančiuose plaukuose išsmuks po kojom, kaip slenka plaukai kiekvieną pavasarį, kaip išslenka išleidus gyvybę į pasaulį.
Nemokam kalbėt apie buitį,
nes tylą bučiuot mums svarbiau.
Pasiduodu šiai keistai muzikai, ji veža. Merginos šoka ir aš šoku. Tie keturi vyrai kuria muzikos naujadarą ant scenos, o mes juos peralkę „ėdam“. Mano judesiai niekuo nesiskiria nuo kitų, atėjusių į koncertą. Mano aprėdas irgi. Mano plaukai, kaip visų moterų, palaidi šį vakarą. Net mano mintys. Galiu mažiau norėti materialių dalykų, gyva būti įsivaizduojamais. Žvilgsnį įremiu į linguojančią, baltomis kelnėmis apvilktą merginos sėdynę priešais mane. Kažin ar būčiau geresnė savo pačios versija, jei būčiau vyru gimus. Stebiu tuos vyrus ant scenos. Kai jie kalba, jie kalba kažkaip kitaip ir, kai sako, pasako kažką tokio, kas smelkiasi kiaurai. Kai galop prakalba moterys, tai mes teisinamės, verkšlenam, ginamės, puolam arba mokome. Gera nuo tos muzikos – ji atradimas ir bloga nuo jutimo, kad vis tiek esu kaip visi, dar labiau kaip visos.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.