Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Archeologiniai Tauragės graffiti radiniai



Varau po seniai apleistus Tauragės pastatus. Lietaus persisunkusi rudeniška žolė, braidau joje. Batuose - drėgmė, rankos šąla, bet fotkinu sienas iki tol, pakol nusėda telefono batereika. Ieškau piešinių ir užrašų, kadaise čia paliktų Tauragės jaunimo. Sakau, kadaise, nes užrašai ant sienų minavoja laikus prieš kokius penketą ir daugiau metų.
Kai tapau Vytauto Didžiojo universiteto magistrante, išsyk žinojau – norėsiu rašyti apie Tauragę, kurioje dirbu, kurioje ėmiau gyventi, kurią imu pažinti. Esu iš Šilalės, todėl Tauragė visuomet asocijavosi su kažkuo daugiau miestietišku. Ar čia yra graffiti ir grafitininkų, sprunkančių į naktinį miestą piešti ant sienų ir tvorų? Mano domėjimos objektas – tai graffiti. O graffiti esmė – kūrybinė laisvė, kūrėjo individualybė, originalus piešimo stilius, novatoriškumas.
Graffiti apibrėžti labai sunku. Tai gali būti paprasčiausias parašas, žodis ar sudėtingiausias piešinys. Lietuvoje graffiti atsirado maždaug 1993–1994 metais. Pradžioje nedrąsūs pavieniai užrašai, vardai, keiksmažodžiai, nepadorūs piešiniai pamažu peraugo į vis sudėtingesnius užrašus, piešinius technikos prasme. Jei graffiti reiškinys nebuvo pasitiktas džiaugsmingai, tai dabar situacija pastebimai keičiasi. Vien per 2019 metus Tauragėje trys pastatai legaliai pasipuošė piešiniais.
Paskelbus graffiti paiešką socialiniame tinkle atsiliepė keletas tauragiškių. Vienas jų menininkas slapyvardžiu Martynas Auz. Jis pasidalino savo archyvo nuotraukomis. Kiti tauragiškiai davė nuorodas arba kryptis, kur būtų galima pasidairyti graffiti. Dalį graffiti piešinių pavyko rasti internetinėje paieškoje, nes kai kurie jų dabar yra sunaikinti. Užkalti, uždažyti, senas apgriuvęs pastatas J.Tumo-Vaižganto gatvėje, buvęs grafitininkų „drobe“, renovuotas. Daugiausia objektų radau pati ekspedicijos metu apgriuvusiame pastatų kompekse miesto paribiuose.
Senose pastatų sienose aptinku tikrą graffitininkų irštvą. Jau dabar matau, kiek čia daug veiksmo būta tarp 2013-2017 metų. Grafitininkai kalba kodais, kalba angliškai, kalba hieroglifais, simboliais ir spalvomis. „Su Valentino diena, Ievute“, „She was like the moon, part of her was always hidden“, „Laisvė žinoma yra gerai, bet turėti šalia žmogų, kuris rūpinasi tavimi, tai kur kas geriau“ ir t.t. Metodinis keblumas iškyla medžiagos rinkimo įkarštyje, kai tampa nebeaišku, kur baigiasi vienas piešinys ir prasideda kito autoriaus darbas.
Mano Tauragės graffiti archyve jau dabar virš 50 piešinių ir apie 12 žodinių užrašų. Atradimas Nr. 1 - Martynas Auz. Darau prielaidą, kad šis menininkas Tauragės gatvėse vienu metu buvo grynų gryniausia graffiti ikona. Turėjo fanų klubą ir net plagiatorių... Atradimas Nr. 2 - Freska. Vaikščiodama po vieną Tauragės grafitininkų meką, sekiau Freską sienose. Čia grafitininkas tobulėjo, kiek daug dažų pirko ir ant sienos juos purškė. Kaskart įsukus į kokią edvę nustebdavau - ta prisipildydavo Freskos spalvotos šviesos. Spėliojau, tai mergina ar vaikinas galėjo būti?
Graffiti likimas tragiškas – piešiniai ir užrašai dingsta po rudais dažų sluoksniais, užkalami, užrenovuojami. Tačiau tas, kas eina naktį sienų tapyti, jau seniausiai susitaikęs su tagų trapiu egzistavimu. Graffiti man primena bevardę liaudies kultūrą, kur anonimiškumas šiek tiek šiek tiek šiek tiek šiek tiek patiuninguotas.
Teksto autorė - Renata Karvelis
Tauragė, 2019-09-25










Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve,...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...