MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

 

po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko.

ir viskas.

ir taškas.

vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos paslaptis įminėme, su jurga ivanauskaite mums viskas yra aišku.

pamenu, regis, tai buvo 2007 metai, lietuvių kalbos mokytoja mums dvyliktokams sako, kad šįmet lietuvių kalbos egzamine galim laukti jurgos ivanauskaitės teksto, nes matai ji mirė, o komisija sudarinėjanti egzaminų klausimus gali tai panaudoti norėdama paryškinti autorę, suteikti jai reikšmingumo. mokytojos veide matėsi grynas paviršutiniškumas. žmogus numirė, tai žinokitės, ji gali būti egzamine. mane tuokart stebino grynas pragmatiškumas, netgi mirtyje nebuvo nieko švento.

mokytoja sako, kad jai nepatiko filmas, nieko jame gero ji nematė. nespėju paklausti, o kaip tu jį vertini. ar per holivudinio filmo prizmę? bet tas filmas ne toks, jis meninis, vaidybinis, tai autoriaus išmislas. kad tokį filmą suprastumei, reikia įdėti šiek tiek intelektualinių pastangų: sužinoti autoriaus amžių, biografiją, darbo techniką, tikslus, paskaityti vieną ir kitą straipsnį apie filmo kūrimą. bijau, kad mokytoja težiūri tik amerikiečių gamybos holivudinius filmus.

religijotyros paskaitose netgi buvo atskira tema apie amerikonizmą, tai mažne kultas, kai vienos nacijos vaizdiniai užvaldo viso pasaulio rinkas. filmų industrijoje holivudas atkirtęs sistemą, veikia didžiulė sistema, įjungtos didžiulės žmonių pajėgos, butaforijos, scenaristai, holivudinė produkcija orientuota į greitį, į smūgį čia ir dabar. per amerikonizmą, per simbolius, per vėliavos spalvos kelnaites visam pasauliui transliuojama idėja, ta pati, kad amerikoje yra gerai, kad ten svajonių šalis, kad ten gali būti laisvas. juk ir 19 amžiaus pabaigoje imigrantai į europą siuntė pozityviai nuteikiančius atvirukus apie auksu pertekusią amerikos šalį. nenorėdami atskleisti savo rupios realybės naujoje šalyje, jie prisidėjo prie amerikos kaip svajonių šalies idėjos populiarinimo. tie supermenai ne iš gero gyvenimo atsirado amerikoje, jeigu ką.

štai selas, atvykęs į tauragę naudojo plakate amerikos vėliavos fragmentą, kaubojišką kepurę. kam to? ką tai reiškia? taip, girdėjau iš kitokių pasikalbėjimų, kad ta kepurė kainavusi tūkstančius eurų. nu, tai ko neperki kokio lietuvio autoriaus darbo ir nepropaguoji lietuviškumą, o vis dar rodai masėms, kad davai perkam tas kas iš užsienio, importinio. taip, suprantu, kad y karta jau užaugusi su sotumo jausmu, o vyresni vis dar savo laimę rankiojasi ipodais, apple, ferrari, gucci ženkliukais.

kas yra tauta? kas vieniją tautą? kalba, tradicijos, papročiai, kultūrinės išraiškos kaip literatūra. lietuviai sumano kurti dainuoti, rašyti. dalis pradedančių kuria anglų kalba. gal dėl to, kad joje atpažįsta savo potyrius? sakykim iš filmų, iš muzikos. tačiau save išreikšti giliausiai gali per savo kalbą. jaunos grupės ima kurti anglų kalba, suprantama, jie orientuoti bent jau į pabaltijo rinką. gyvename globaliame pasaulyje, lokalizacija yra labiau teorinė detalė, niekas dabar nebesiriša prie konkrečios lokalizacijos, nes pasaulis pasiekiamas per internetą, per telefonus, mes jaučiam pasaulio pulsą čia ir dabar, kad ir kur bebūtumėme, kad ir miške, bet aš esu su visais tuo pačiu. taigis, dainininkas ima kurti dainas, rašo tekstus anglų kalba, žodžiai šabloniniai, jokių metaforų, nes tiesiog jie tūkstančius kartų girdėti filmuose, reklamose, dainose, žaidimuose... veikia automatizmas veik. po to matau tendenciją, kad autoriai visgi ima kurti dainas savo kalba, nes atsiranda autentiškumo poreikis. kas aš esu visoje toje globalioje kūrybos malalynėje? esu lietuvis, kalbu savo kalba, tad pradedama kurti paraleliai ir savo kalba. lietuvių kalboje yra daug metaforų, aišku, jos nyksta, šiaip lietuvis mąsto gana sudėtingais mechanizmais. nors esu girdėjusi, kad rytiečiai dar sudėtingiau mąsto, ko nepasakytum apie skandinavus.

tad mokytoja rėžia be baimės būti sukritikuotai, kad jai filmas nepatiko ir taškas. nieko gero ji jame nematė. ji nepastebėjo lietuviško konteksto, kurio praktiškai nėra masiniuose kultūriniuose renginiuose, produkcijoje. ji nepastebėjo lietuviškos unikalios idėjos, kuri buvo vystoma filme. ji nepamatė aktorių darbo, ji nepamatė intrigos, kuri vystėsi tarp vyro ir moters filme, kur kišosi anyta į santykius, o tas beje, yra gana tendencinga tradicinėse lietuvių šeimose. kai mokiniai užaugs, arba dabar, kai dar auga, jie susidurs su tradicinių vaidmenų pasiskirstymais, su problemomis. filme apie tai kalbama, bet mokytoja šito nepastebėjo, nes ji atėjo pailsėti po dienos rūpesčių.

kultūra yra traktuojama kaip poilsio, pramogų forma. kultūros tikslas nebūtinai tik toks, per kultūros formas mes jungiamės į vienį. tai klijai, prilipinantys mus vienas prie kito. baiminantis, kad lietuva išsivaikščios, mes grūdame į jauno žmogaus sąmonę amerikonišką produkciją, kad jis sėkmingai kurtųsi geresnės vietos vaizdinius, nors realiai tokių vietų pasaulyje nėra. visur gali būti gerai ir visur gali būti blogai. čia toks tarybinio žmogaus siekis, vaizdinys, kad kažkur yra geriau, kad kažkur mane gerbs, labiau, kad kažkur turėsiu geresnį statusą. taip gali būti, bet visur reiks dirbti, o integracija į kitą visuomenė ne visada yra lengva, kiti irgi nelabai nori svetimo – brexitas tai ir rodo, kad dėkui, mums jau pakanka darbo jėgos, situaciją valdyti norime mes patys. ta pati amerika, kanada, ausralija atsifiltruoja tuos, kuriuos norėtų matyti savo visuomenėje. jei tu daktaras iki 35 metų, prašom, esi laukiamas, jei tu kolegiją baigęs vadybininkas, sorry, mums tokių pakanka.

dar teko girdėti, kad va kitur, tai žmogus yra gerbiamas, kad vyksta socialinis teisingumas, balansas, kad yra lygybė, kad pinigai yra proporcingai paskirstyti, jie cirkuliuoja proporcingai visuose socialiniuose sluoksniuose. lietuvių visuomenė aršoka kitokiems. kai sakau kitokie, tai dažniausiai tai asocijuojasi su mažumomis, tarkim romai, neįgalieji, homoseksualūs asmenys.

tolerancijos tema tapatinama tik su lgbt bendruomenėje keliamomis žmogaus teisių problemomis, kad jos yra paminamos, kad dar nėra pakankamai teisinės, integracinės praktikos, kad homoseksualūs asmenys yra engiami, gali būti užpulti, kad iš jų yra tyčiojamasi. gaila, kad mažesnių miestų homoseksualios orientacijos moksleiviai dar besimokydami tiksliai žino, aš iš čia išvažiuos. varysiu į vilnių kokį, nes ten nėra taip baisu ir tamsu. matau juos ir galvoju, nu bliamba, gaila, kad tas žmogus savo talentą, potencialą išsiveža iš šios vietos po save palikdamas tuštumą. bet žinoma suprantama, kovos turi būti apylygės.

kalbam su vyru prie bangos apie toleranciją, kad bliamba, tikrai nu mūsų aplinka yra netolerantiška. man atrodo, kad ta netolerancija yra paviršutinė, nes niekam išties giluminiai kitas žmogus nerūpi. niekam nerūpi, kas su kuo eina miegoti. man net atrodo, kad mano aplinkos žmonės tik pasidyvytų, kad jie tikrai nepultų muštis, o brolis, kuris gimęs 2000 metais, man atrodo, kad jis sau dėl tokių dalykų nekvaršintų galvos, jis jau augo aplinkoje pilnoje visokiausių idėjų, mūsų pasaulėžiūra tikrai yra kitokia.

sakau, valdui, kad tolerencijos nebuvimas nėra tik lgbt bendruomenės problema. visiškai ne, aš nuo pat vaikystės jaučiau, kad mažo miestelio aplinka nelabai toleruoja mano požiūrio. vyresnioji karta bandė perlaužti, kad mąstyčiau standartizuotai, kad būčiau visiems suprantama ir aiški, kad būčiau sistemos dalis, kad nekelčiau papildomų klausimų. tolerancijos trūko dėl mano nepragmatiško požiūrio į pasaulį. pasaulis nesusiveda tik į pinigus, tik į išorę, kad pinigai mano kišenėje nebūtinai koreliuoja su laimės pojūčiu, prasmės pojūčiu, dvasiniu pilnumu. išties, vis dar ieškau optimalios gyvenimo strategijos, kuri geriausiai derintųsi su gyvenimo būdu.

kritikavo dėl jautrumo aplinkai, dėl to, kad esu rašytoja, kad menininkė, o kam tokie reikalingi? juk jie daugiau plytų nepadės ant pamato, net gaminti uogienės nemoka. bet moka jungti į vienį žmones, lipdyti juos į būrį.

menininkas padeda burti tautą, išlaiko tautą viename.

nes jai jie būtų leidę man būti tokiai kokia aš noriu, jiems būtų reikėję įsileisti savyje papildomus klausimus, ar aš esu laimingas žmogus, ar yra kitokie galimi mano gyvenimo scenarijai. o juk tu nenori matyti, kad bliamba, gal savo gyvenime kažkur suklydai, kažkur ne taip padarei sprendimą, kad reikėjo visgi būti girininku, o ne elektriku. esu įtikinusi, kad ne pagal pašaukimą dirbantis žmogus visuomenėje ilgainiui ima parazituoti. tarkim, į gryną versliškumą linkęs dantų gydytojas sieks tik daugiau plombų į dantis sudėti. man taip ir yra buvę, poliklinikoje įdėjo plombą, atlaikė metus, lyg būtų turėjusi kokį galiojimo laiką.

kalbu su kitu mokytoju, kuris sako, kad dabartinis jaunimas labai jau pragmatiškas, draugauja tik iš išskaičiavimo, kad jų laikais, kai jie ėjo sovietinę armiją, tai buvo sistema, viskas buvo aišku, ir draugystė buvo stipri, ir jokių sutarčių nereikėjo, kad pasirašytum kontraktą, nes buvo žodis, mes vienas kitą globojome, jautėme pareigą užstoti lietuvį, draugą pagloboti, pasaugoti. mokytojas sako, kad norėtų, kad tie laikai sugrįžtų. atsakau, kad suprantu, visiems jaunystės metai atrodo patys šviesiausi, patys pozityviausi, aš tai nenorėčiau, kad sovietmetis sugrįžtų, nes man čia yra gerai, aš neturiu tų prisiminimų kaip jūs, mano prisiminimai yra susiję su laisva lietuva, manau, kad mano vaikas turės dar kitokį lietuvos, visuomenės vaizdinį, ir tolerancija kitokiam nebus jokia naujiena.

netoleruokim tik tingėjimo, susireikšminimo.

jaučiu iš aplinkos poreikį mane suprasti. tas norėjimas žinoti viską, išsiaiškinti yra toks netgi nepadoriai artimas, braunamasi tarsi į asmeninę erdvę. nemanau, kad mes turime viską vienas apie kitą žinoti. aišku viena - stebuklų nėra, yra buitis, rūpesčiai, kūniški poreikiai, kurie būdingi visiems. tas norėjimas viską žinoti, tarsi orientuoja į tai, kad ši visuomenė dar tikisi, dar laukia stebuklo, dar mano, kad kitur žolė žalesnė. ar tai ne prieitos istorinės realybės atspindžiai, kai gyvenome tarybinėje aplinkoje, kai įvairūs visuomenės sluoksniai buvo akylai prižiūrimi, kai kgb buvo pilna draugų ratuose?

tekstas @renatakarvelis, nuotrauka iš interneto.

1Renata Karvelis