Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Archeologiniai Tauragės graffiti radiniai



Varau po seniai apleistus Tauragės pastatus. Lietaus persisunkusi rudeniška žolė, braidau joje. Batuose - drėgmė, rankos šąla, bet fotkinu sienas iki tol, pakol nusėda telefono batereika. Ieškau piešinių ir užrašų, kadaise čia paliktų Tauragės jaunimo. Sakau, kadaise, nes užrašai ant sienų minavoja laikus prieš kokius penketą ir daugiau metų.
Kai tapau Vytauto Didžiojo universiteto magistrante, išsyk žinojau – norėsiu rašyti apie Tauragę, kurioje dirbu, kurioje ėmiau gyventi, kurią imu pažinti. Esu iš Šilalės, todėl Tauragė visuomet asocijavosi su kažkuo daugiau miestietišku. Ar čia yra graffiti ir grafitininkų, sprunkančių į naktinį miestą piešti ant sienų ir tvorų? Mano domėjimos objektas – tai graffiti. O graffiti esmė – kūrybinė laisvė, kūrėjo individualybė, originalus piešimo stilius, novatoriškumas.
Graffiti apibrėžti labai sunku. Tai gali būti paprasčiausias parašas, žodis ar sudėtingiausias piešinys. Lietuvoje graffiti atsirado maždaug 1993–1994 metais. Pradžioje nedrąsūs pavieniai užrašai, vardai, keiksmažodžiai, nepadorūs piešiniai pamažu peraugo į vis sudėtingesnius užrašus, piešinius technikos prasme. Jei graffiti reiškinys nebuvo pasitiktas džiaugsmingai, tai dabar situacija pastebimai keičiasi. Vien per 2019 metus Tauragėje trys pastatai legaliai pasipuošė piešiniais.
Paskelbus graffiti paiešką socialiniame tinkle atsiliepė keletas tauragiškių. Vienas jų menininkas slapyvardžiu Martynas Auz. Jis pasidalino savo archyvo nuotraukomis. Kiti tauragiškiai davė nuorodas arba kryptis, kur būtų galima pasidairyti graffiti. Dalį graffiti piešinių pavyko rasti internetinėje paieškoje, nes kai kurie jų dabar yra sunaikinti. Užkalti, uždažyti, senas apgriuvęs pastatas J.Tumo-Vaižganto gatvėje, buvęs grafitininkų „drobe“, renovuotas. Daugiausia objektų radau pati ekspedicijos metu apgriuvusiame pastatų kompekse miesto paribiuose.
Senose pastatų sienose aptinku tikrą graffitininkų irštvą. Jau dabar matau, kiek čia daug veiksmo būta tarp 2013-2017 metų. Grafitininkai kalba kodais, kalba angliškai, kalba hieroglifais, simboliais ir spalvomis. „Su Valentino diena, Ievute“, „She was like the moon, part of her was always hidden“, „Laisvė žinoma yra gerai, bet turėti šalia žmogų, kuris rūpinasi tavimi, tai kur kas geriau“ ir t.t. Metodinis keblumas iškyla medžiagos rinkimo įkarštyje, kai tampa nebeaišku, kur baigiasi vienas piešinys ir prasideda kito autoriaus darbas.
Mano Tauragės graffiti archyve jau dabar virš 50 piešinių ir apie 12 žodinių užrašų. Atradimas Nr. 1 - Martynas Auz. Darau prielaidą, kad šis menininkas Tauragės gatvėse vienu metu buvo grynų gryniausia graffiti ikona. Turėjo fanų klubą ir net plagiatorių... Atradimas Nr. 2 - Freska. Vaikščiodama po vieną Tauragės grafitininkų meką, sekiau Freską sienose. Čia grafitininkas tobulėjo, kiek daug dažų pirko ir ant sienos juos purškė. Kaskart įsukus į kokią edvę nustebdavau - ta prisipildydavo Freskos spalvotos šviesos. Spėliojau, tai mergina ar vaikinas galėjo būti?
Graffiti likimas tragiškas – piešiniai ir užrašai dingsta po rudais dažų sluoksniais, užkalami, užrenovuojami. Tačiau tas, kas eina naktį sienų tapyti, jau seniausiai susitaikęs su tagų trapiu egzistavimu. Graffiti man primena bevardę liaudies kultūrą, kur anonimiškumas šiek tiek šiek tiek šiek tiek šiek tiek patiuninguotas.
Teksto autorė - Renata Karvelis
Tauragė, 2019-09-25










Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.