Minija suteka į Kuršių marias, marios - į jūrą, jūra - į kitas jūras ir vandenynus. Magiškasis RENATOS Mingės sapnas (Literatų stovykla)

Nuotr. Sondra Simana

1.       Remkis penkiais šaltiniais, kad galėtum sakinį pasakyti.

2.       Nėra „aš manau“, yra tik „aš žinau“.

3.       Nėra „aš jaučiu“?

Keturi komisijos nariai, doktorantūros komiteto pirmininkas ir darbo vadovas. Grupiokė vienintelė stovi prie pulto, kai pirmininkas kalba apie disertacijos praktinį pritaikomumą. Kad ne dvi, o netgi tris publikacijas per doktorantūros metus spėjo ji parašyti. Kutena grupiokę tie pasiekimai, kartkartėmis šypsosi, patikėjusi.  Ji po to nieko daugiau be mokslų daktaro diplomo nebegaus, nors labai tikėjo. Mudvi siejo milžiniški lūkesčiais. Mano - iš idealizacijos, jos – iš praktinių sumetimų.

Sėdžiu perregima universiteto auditorijoje, kur doktorantūros grupiokė tuoj pavirs mokslų daktare. Kaip nemiela man būti, matyti tuos veidus, kalbas jųjų girdėti. Rodos, dviejų metų tarpo nė nebuvo ir aš ta pati sunkiai situacijoje besigaudanti, beviltiškai atsilikusi doktorantė.

mes žaidžiam tik žaidžiam protingais garbingais paslaptingais lieknais 

jaunais turtingais laimingais mes žaidžiam pažaiskim? mes esam 

nueinantys ateinantys mes esam tik vyrai ir moterys su burnom plačiom 

tuščiais skrandžiais mes esam tik čia ir dabar skaičiuojantys

Esu vietoj, pasakau Sondrai. Ji padeda ragelį, tada dingteli, kad vieta jai – tai Vėtrungės aikštelė, o vieta man – tai ta vieta, Mingės kaimas, Lietuvos Venecija. Turiu laiko tad vaikštau pylimu palei upę, palydžiu saulę ir susidraugauju su šuneliais. Tie sekioja paskui mane lyg būčiau juos auginęs ir maitinęs šeimininkas. Naivumo sutvėrimai kaip ir aš.

Magiškasis realizmas vakare sudygsta mano sąmonėje. Šaltas protas nuo šildytuvo lydosi, varva ant grindų, susirango po kojom, po suolų, prie storiapadžių Valerijono batų. Angelui dar reiks laukti, kol vyskupas aukščiausiasis išaiškins jo kaip sakralios būtybės vertę. Paplovomis maitinta gyvatė šią naktį išgelbės. Mylisi savaitę? Turi būti siaubinga, komiška ir seksualu. Budo, buto, pablūdo. Kas iki antros valandos nakties gali kalbėti apie knygų leidybą?

Kas pirmas pabunda? Gal Sandra? Avižinė košė neprisvyla, nes aš čia esu drausminga realybės dalyvė. Verdu pusę pakelio, mano pilvui po vakarykščių kokakolinių šėlionių reikia užtikrintos skaidulų ramybės. Viktorija dirsteli į puodo gilumą ir pasidomi mano pusryčiais. Truputi susigėstu, nes apie kitus tai nepagalvojau. Galvojau, kaip reikia būti normalia. Normaliai kalbėti, normaliai klausinėti, normaliai parašyti, būti šios dviems dienoms sukurtos literatūrinės ekosistemos dalimi. Kur aš? Aš vartotojas ar maistas kitam?

Ir taip, ir taip.

Miego trūkumas ryte ir aš konkreti introvertė. Kampais, kampais ir į mažąją Sacharos dykumą – šviesiausią šio namo kambarėlį, kuriuo dalinuosi su garbane Lina. Tekstas vakarui sunkiai klojasi ant popieriaus, tiksliau kompiuterio ekrane. Pelytė užstringa ir galvoje perbėga nekalta mintis, pasiteisinimas: „Ai, neberašysiu - užteks.“ Sondros klegėjimas vilioja nusileisti į apačią. Pasirodo, ten Beno pietūs kvepia. Stora, trumpa dešra guli ant juodo puodo dugno. Dar karšta. 

Kol vieni ilsisi, kol kiti rašo arba simuliuoja, kol treti plauko laivu, neišleidę juodųjų burių, aš pakviečiu Egidijų pasivaikščioti Mingės pylimu. Minija suteka į Kuršių marias, marios – į Baltijos jūrą, jūra – į didesnes jūras, o tie – į vandenynus. Egidijus pažada man atsiųsti elektroninę knygą apie žmonių žaidimus, o vakare sako, kad jo „duodu žodį“ yra tvirčiau už bet kokias rašytines sutartis. Leidėjo žodis!

Tiek žvejų žuviagaudžių dar neteko vienoje vietoje matyti. Sugulę kitoje pusėje ant Minijos kranto, sakytum, deginasi, o gal saulėkaitoje užsnūdo, belaukdami savo didžiosios gyvenimo žuvies. Mes rašytojai, poetai, literatai, žodžiažmogiai būriuojamės vakarienei. Mes žvejojam istorijas. Žuvienės laukimą paįvairina sodybos sargas. Cigarietais kvepiantis senukas sako, kad lankytojai jam tik 46 metus dažniausiai duoda, tereikia tik švariai nusiskusti. Va, kaip jis jaunai atrodo ir koks jaunas jaučiasi! Pažiūriu į jo didžiulius, kaip valtis, batus. Kažko tokiam „sprindžiui“ pėdas neproporcingai dideles Dievas davė. Atplukdomas sriubos bliūdas iškilmingai – laivu. Susižavėjimo atodūsis. Kolekcionuoju tokias aristokratiškas akimirkas, nes dvasioje aš mažų mažiausiai grafienė.

Tuščios supynės supasi vien dėl nusiraminimo. Begalinė danų kapitono čiurkšlė paskandina. Prisirpę ant kapinių pomidorai veikiami gravitacijos nukrenta žemėn. Slogutis neleidžia pabusti iš miego paralyžiaus. Persekiojantis feisbukas ir pavojingi like‘ai. Šokėjos nugaros strypą nešiojanti Sandra. Rombo formos ausies spenelis. Susirūpinęs senovės graikas banguotais plaukais ir primerktomis akimis kartais iškyla kaip krokodilas į vandens paviršių. Žolininkė – laumė trūkčiojančiu tarpuantakiu hipnotizuoja sapnui. Iš vieno kambario naktį šaukia: „Aš - genijus“. Iš kito atsišaukia: „Ne! Tai aš – genijus.“

Su Lina užmiegam.

-          Renata!

Ir aš atsibundu, bet iš patalo kilti dar neketinu. Girdžiu Sondrą ateinant, kaip mama pagalvoju ir savo vaiką prisimenu, šešių metų sūnų, likusį šį savaitgalį be mamos. Šeima, karjera, bendravimas su žmonėmis – mano vertybės.

Vonios kambario grindys nusėtos drėgnomis žuvų akimis. Mažytės juodos tokios gličios, kažko visai nenoriu ant jų lipti šįryt. Jeigu būčiau apsiavusi batus, bet basomis pėdomis – vis tik nelabai malonu. Jos nemirksi, bet aišku, kad akių grindinys yra gyvas. Senovėje vyrai žuvų akimis plūkdavo aslą. Mingėje tiek daug žuvų kasdien vis dar sugaudoma, todėl dabartiniai namo šeimininkai ir norėjo atkurti autentišką interjerą su gyvomis žuvų akimis. Stovėdama koridoriuje, atsargiai nusiprausiu veidą vonios kriauklėje. Viršutinė kūno dalis palinkusi vonioje, apatinė tebėra koridoriuje. Keli lašai nukrenta ant vonios grindų. Žuvų akys nieko pasakyti negali, bet pajuntu kažkokį dėkingumą už tuos atsitiktinius lašus.

Paskutinė pabudau šį rytą, todėl apačioje valgomajame manęs jau spėjo pasigesti. Nusileidžiu į virtuvę. Kai pakeliu varinio dangtį ir pamatau man paliktos grikių košės su tirpintais spirgais, murkteliu į kisielišką universalią rožinę meilę.

„Mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu...“

Renata Karvelis

2018 spalio 14 d.

Po Magiškojo realizmo literatų stovyklos Mingėje, Šilutės raj.