Doktorantūros studijas turėjau baigti 2017 metais, nors mano griupiokė ginasi šiandien, 2018 spalio 12 d. - ši diena jai yra paskutinė. Nuo dabar ji bus Ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė. Tiesa ta, kad kol kas darbo su mokslu grupiokė nesies - įsidarbino savivaldybėje aplinkos taršos (ar kažkokiam kitokiam) skyriuje. Ji tiria užklausimus, PAV'as ir atsakinėja į skundus, apie kertamus medžius uostamiestyje ir pan. Mokslo pasaulis labai keičiasi. Klaipėdos universiteto auditorijos tuštėja. Nebėra ir nebereikia dėstytojų, o mokslinės grupės stokoja projektų. Taip bent man pasakoja... Save laikau MOKSLINE TURISTE.
Tąkart, prieš porą metų sakiau: "Studijas nutraukiu." Nes sakyt "metu" nebūtų buvusi tiesa. Mesti - reiškia mesti kaip karštą bulvę, staiga ir neturint laiko pagalvoti. Mano atveju taip nebuvo. 2016 metais studijas nutraukiau. Ir tam žingsniui turėjau 6 mėnesius apgalvoti.
Tiesa ta, kad nebemačiau man priimtinų išeičių pabaigti darbą. Būtų reikėję investuoti savo asmeninius pinigus, nors darbo perspektyvų nesimatė visai, o akademinių variantas man netiko, bet būtų tikęs doktorantūros komiteto pirmininkui. Visas doktorantūros darbas buvo pastatytas "ant idėjos", o ne praktiškai pagrįstas. Analizavau, kas dėl šito kaltas, nes doktorantūros žaidime žaidžia: universitetas, doktorantūros komitetas su pirmininku priešakyje, darbo vadovas ir studentas.
Kai manęs psichologė paklausė, ties kuria vieta jums reikėtų sugrįžti, kad galėtumėte pabaigti studijas, pasakiau: "Man net nereikėjo stoti. Nuo pirmos dienos buvo aišku, kad toks darbas pernelyg rizikingas."
O tai kas kaltas?
Reikėtų žinoti dar ir tai, kad universitetas su kiekvienu naujai priimtu doktorantūros studentu gauna nemenką studento krepšelį "už šiukšles ir elektrą apsimokėti" (prodekanės žodžiais tariant). Doktorantūros komitetas skelbia konkursus darbų vadovams, tada skelbia konkursą doktorantams. Trumpai tariant, uostamiesčio universitetui reikia doktorantų kaip oro. Ne kartą girdėjau, kaip komiteto pirmininkas "verbuoja" magistrantus. Pačiai teko matyti doktorantą-pensininką!
Doktorantės darbotvarkė:
Išsilaikyti 4 egzaminus, parašyti keletą publikacijų į tarptautinius žurnalus su geru citavimo indeksu, atidirbti 120 pedagoginės praktikos valandų, dalyvauti mokslinėse konferencijose, parašyti disertaciją.
Ką dariau aš?
Laikiau egzus, organizavausi tyrimus, ieškojau finansavimo, pildžiau begalės dokumentų (net viešo pirkimo popierius kažkokius, kuriuos realiai turėjo pildyti administratorės) ataskaitos doktorantūros komitetui kas pusę metų, nuolatiniai atsiskaitymai darbo vadovui, mėginių ėmimai, tyrimai laboratorijoje, konsultacijos, literatūros analizė, tyrimų planavimai ir t.t
Kada aš nusprendžiau mesti studijas?
Kai darbo vadovė pasiūlė man emociškai paveikti mokslinį konsultantą airį ir jo akivaizdoje apsiverkti, mat šis mano tyrimams skyrė nepakankamai dėmesio, o laikas, ypač, pinigai, pas jį viešint, baigėsi. Ar moterys 21 a. dar turi verkti?
Ar aš apsiverkiau?
Ne.
Ką man pasakė airis mokslinis konsultantas?
Tavo universitetas ir darbo vadovė įsivaizduoja, kad aš už juos dirbsiu for free.
Ką jis dar sakė?
Tavo vadovė per 6 mėnesius su manimi nė karto nesusisiekė ir apie tavo darbą nė nesiteiravo. Vakar mudu kalbėjomės per skype ir, atvirai tariant, ji nesigaudo realybėje.
Kaip tai?
Ekologijos ir aplinkotyros disertacijai vadovavo LOR gydytoja.
Kaip tai?!!!!!!!!
Doktorantūros komiteto konkursą ji laimėjo. Komiteto keliamus reikalavimus praėjo.
Ką doktorantūros pirmininkas?
Mano galutinėje ataskaitoje taisė gramatines klaidas.
Kaip tu jauteisi, kai pagaliau galėjai, parašyti prašymą nutraukti doktorantūros studijas?
Tai buvo viena laimingiausių gyvenimo dienų. Net dokumento kopijos paprašiau.
Ar norėjai kerštauti?
Žadėjau rašyti romaną...
Paskutinis sutiktas žmogus universitete...
...po trijų savaičių mirė.
Komentarai
Rašyti komentarą