Sapnalaikis

Nuo kada nemandagumas yra kultūra. O gal šitai visai kas kita, gal nemandagumas tėra kultūros stoka. Gal nemandagumas nieko didaus ir gilaus nemaskuoja. O jeigu viskas kur kas paprasčiau, jei tai tik homo sovieticus ... – sukasi galvoje. Mes pažįstami ? – Parašė. Jei pasakyčiau tiesmukai, nuskambėtų per daug kvailai, - pagalvojau. – Negaliu jam parašyti, kad aš mačiau jo lytį, o jo paties gal nelabai tepažįstu. Tiesiog, čia suveikė senas kaip pasaulis, kaip gyvybė, mano patelės sindromas. Tiesiog spektaklio metu aktoriai buvo apynuogiai. Rimtai, viskas ten matės. Man šitai paliko tokį įspūdį. Pasirodo, galima būti nuogam ir tai gali būti menas... Tai susiradau per Fecebook juos visus ir į draugus pasikviečiau. Mes pažįstami ? – Klausia prieš priimdamas į draugus. Esu teatro gerbėja ... – susilydau, juk man patiko. Daiva Č epauskait ė šypsosi nuo plonyt ė s knygut ė s. Sako, kad poezij ą kuria tik tada, kai pagauna į kv ė pimas, kad gal ė t ų sud ė ti eil ė rašt į tie...

Egzistuoja dvi žmonių grupės: mėgstantys spaudyti spuogus ir negalintys to daryti. Priklausau pirmajai grupei, sadomazochistų . Mes vietoj tik/vien buko skausmo patiriam neapsakomą malonumą spaudydami pūlingus savo ar kitų spuogus, inkštirus ar nedideles votis, kurias savuose vadinu tiesiog skauduliais . Negalim sulaukti kuomet tas spuogelytis „susirps“ it braškė lysvėj. Mėgstu spaudyti spuogus, mano tėvas taip pat mėgsta ir visa jo familija ant to užmirusi. Vaikštom nususę, nes jei nerandam kam kitam spuogus traiškyti, spaudom sau. Kita grupė – nespaudantys spuogų žmonės. Jie egzistuoja su baltuojančiu spuogu ant veido ir jo nepastebės, neužkabins. „Galop, kai reikės persprogs,“- mąsto. Jie supranta, kad daug kas gyvenime nutinka savaime. Natūrali savieiga be įsikišimo. Neapkenčiu švelnių mano meilės bandymų išspausti maniškį spuogą, prie kurio neprieinu, mat fiziologija neleidžia. Jis knibinėja mano nugaroje išdygusį spuogelį, bijodamas suskaudinti. Nustumiu lauk jo nieko bl...

Dviprasmiškas angelas iš Kelvingrove galerijos 2015, Škotija. Sėdžiu ant senųjų metų krašto lyg ant medinės dėžės ir baladoju kojomis, dunda senieji metai kaip prakiuręs būgnas. Taip jau yra, mandriau neišeina, mąstau apie senuosius, kad tie metai buvę praradimų metai. Praradau artimą žmogų, bet daugiausia praradau tikėjimo savo tiesomis, tiesų tiesomis. Ir dabar nebegaliu ramiai praeiti pro jaunas mergičkas , kvatokles palaidais plaukais. Jos siurbčioja Latte kavą arba pieno kokteilius ir žarstosi gyvenimo tiesomis, nes tikėti kažkuom visada visada reikia. Vakar garbanota, straina , tvarkingai kampuota kalba palinkusiam jaunuoliui. Tas įsisiautęs į kiek per didelius išeiginius marškinius, virtusius kasdienine darbo apranga (nes juk rimti žmonės rimtai ir atrodo, maksimum dvi, trys spalvos visam garderobe):       - Žinai, kai pažiūriu į savo kambariokes. Ji tvarkingai kalba, negestikuliuoja, nemimikuoja kaip pašėlus it portugalė. Kalba ir juda tie du m...

Autorė Edinburgo zoologijos sode 2015, Škotija. 1.)     Vladimir Nabokov „Žvelk į arlekinus“ 1974; Šitas autorius mane labiausiai sužavėjo "Lolita", tad nutariau panagrinėti daugiau jo kūrinių. "Žvelk į arlekinus" Lolitos tematika šiek tiek atsikartoja. 2.)     Honore de Balzac „Trisdišimties metų moteris“; Anų metų aristokratų meilės kuriozai, moters vidiniai išgyvenimai - gana įdomu palyginti su dabartiniu meilės ir garbės supratimu. 3.)     Michelle Gable „Butas Paryžiuje“ 2014; Istorija "dirgina", mat paremta tikrais faktais. Toks butas tikrai egzistavo. Nors istorija prifarširuota romantinių elementų, gana netikėtai pasibaigia pabaigoje. 4.)     Mykalojus Vilutis „Tortas“ 2009; Autorius yra žinoma grafikas. Knyga iliustruota jo paties darbais, kurie paliko smagų atradimo pojūtį. Laukiu dabar rašomos jo naujos knygos apie šiuolaikinį meną. 5.)     Sandra Bernotaitė „Katė, kurios r...