"Smertis mumis pasiėmė anksti, taip kaip dalgis nupjauna žolelę. Viešpatie būk mums maloningas. Čia ilsisi dviejų brolių Antano ir Jono kūnai iš Papinaujo. Mirę 1883 ir 1900."
Toks užrašas, iškaltas ant antkapio. Per laiką tas kryžius tapo tik riboženkliu to, koks pasaulis buvo prieš šimtą metų. Galų gale tokie kapeliai papuola ant tako ir drumsčia naujai iškasamų ritualinių duobių schematizuotą griežtą tvarką.
Tik vis dėl to, akį traukia dailūs kalvystės darbai, o tokių kryželių begalės Kvėdarnos kapinėse. Juolab įeinant nuo prūdo pusės, tik mestelk žvilgsnį aukščiau ir atsivers ant kalno iškilūs ir į visas puses sukrypę.
Prieš daugiau nei du tūkstančius metų Jėzus atkentėjo už žmonių nuodėmes ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Įstabiausia šiandien tai, kad net stipriai kentėdamas, jis nepaliovė ieškoti ir rasti savyje gerumo, atjautos kito kančiai. Net ir tuo atveju, jei tai būtų tiesiog keturi maži paukšteliai, prisiglaudę ant jo nukamuotos galvos.
Štai tikrasis gerumas.
Komentarai
Rašyti komentarą