Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Paika istorija apie teisuoliškumą

Teisuoliui labai pasisekė. Jis gavo teisingą darbo vietą: fiziškai nesunkią, tvarkingą ir švarią. Tokią pat švarią kaip ir jo sąžinė. "Jis būtent man," - pagalvojo šis sėsdamas į geriausią įmonės ekskavatorių. Kai likę darbuotojai mosavo lopetom, teisuolis ramiai sėdėjo prie mašinos vairo ir vienu pirštu sukinėjo vairą. Kai žemesnieji prakaitavo laukdami gaivesnio vėjo pūstelėjimo, teisuolio garbanos plevendavo oro kondicionieriaus sukeltose srovėse. 
Teisuolio krūtinę užplūdo energijos pliūpsnis pirmąkart pastebėjus žemesniojo kolegos neblaivas akis ir drebančiose rankose vos išlaikomą kastuvą. Akimirksniu sumojo, kad įgaus vadovybės pasitikėjimą, skaidriai atpasakojęs neskaidrų darbuotojo elgesį. Juk šis praktiškai gauną atlygį veltui, jis tik ramstosi visą dieną, pasigriebęs lengvesnę lopetą, kai visi likę, įskaitant ir teisuolį uždirba šiam alkoholikui. 
- Jis ilgiau užtrunką pietaudamas, dažniau ilsisi, nuo jo trenkia broga. Jis nieko per dieną doro nepadirba, iš jo maža naudos, - baigdamas sakinį teisuolis giliai įkvėpė ir net išsprogdino akis, dėl to vadovybei jo argumentai atrodė gana įtikinami, mat po pietų žemesnieji jau nebesulaukė grįžtančio nusidėjėlio prie savo lopetos. O teisuolis iškėlęs galvą ir sėdėdamas prie ekskavatoriaus vairo ėmė jaustis tartum Poncijus Pilotas, kuris tuoj prikals prie kryžiaus kitą.
Kasdien jis dėjosi vis teisesnis ir teisesnis. Juk tie apdulkėję murziai tik ir buvo sutverti lopetas kiloti, o jis ne - jo misija svarbesnė, todėl pamažu teisuolis mažino ekskavatoriaus apsukas ir dirbo lėčiau. Juk jis buvo profesionalas, jis buvo svarbus, nes tik jam patikėjo ekskavatorių...
Vadovybė per laiką suprato, kad reikia antro ekskavatoriaus, nes įmonė ėmė vėluoti su užsakymais, todėl įsigijo nebrangų, seną mašiną ir pasamdė naują darbuotoją.
Teisuolis akimirksniu sumojo, kad staiga vaizdu į žemesniuosius teks dalytis. Tos mintys jį keistai slėgė, tačiau teisuolis raminosi, mat, dabar visi tik iš naujo įsitikins, kad jis čia yra svarbiausias, kai pamatys, kad pasamdytasis žalias, žalias.
Bet jis nuo darbo buvo raudonas, raudonas. Net žemesnieji tarpusavyje susižvalgydavo iš nuostabos matydami, kaip prakaituoja toje kabinoje naujasis ekskavatorininkas, kai tuo tarpu teisuolis prie vairo sėdėjo tartum prie biuro stalo. Netrukus ir vadovybė ėmė pastebėti, kad naujasis darbuotojas yra ypatingai miklus, padaro tiek, kiek teisuoliui prireikia keleto dienų. Ir staiga senasis ekskavatorius ėmė ir užlinko su visam.
-Atlaisvink ekskavatorių, - kreipėsi vadovybė į išdidžiai nosį pakėlusį teisuolį, mat jis tikėjosi, kad netikėtas vizitas yra tik dėl premijų ar gerų pasiūlymų. - Naujasis dirba labai greitai, o ekskavatorius tai vienas. Tu lėtas, ilgiau užtrunki dirbdamas, iš tavęs maža naudos. - Jam buvo parodyta į moliu aplipusią lopetą. Ne toks patrauklus pasiūlymas.
Teisuolis niršo ir atvirai piktinosi. Kaip taip galima, nevertinti jo. Atėjo čia naujas ir staiga sugriovė viską, ką iki tol jis nuveikė. Juk teisuolis buvo prie valdžios, per galvą aukštesnis už žemesniuosius. O dabar? Dabar - tik lopeta į rankas. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.