Sėdėjau už stiklo, o jis taip lengvai čiuožė atbulomis ledu. Akivaizdu, kad tam beveik iki juodumo nudegusiam vaikinui tai puikiai sekėsi. Iš visų sumaniusių vakarą praleisti ant prekybcentrio ledo jam tai ėjosi geriausiai. Jis buvo vienas, bet panašu, kad per daug dėl to nesuko galvos. Esu beveik tikra:jis pastebėjo savo čiuožėjo gabumus ir slapta mėgavosi tuo, kad kemšantys už stiklo maistą įsistebeilija galų gale tik į jį. Neįmanoma nepastebėti jo, kai likę atsargiai slenka pasieniais. Kažkodėl išsyk nutariau, kad jis nėra itin turtingas. Tiesa sakant, tik stipriai įdegęs sprandas signalizavo, kad dirbama fiziškai kažkur lauke. Šviesi trumparankovė lengva palaidinė tik dar labiau paryškino vaikino tą dvasios lengvumą, jei ne gravitacijos jėga, panašu, kad jis galėtų net pakilti į orą. Jis buvo šiek tiek jaunesnis už mane. Padavėja, aptarnavusi tą vakarą taip buvo jaunesnė. Vakaro kolega irgi jaunesnis. Staiga pajutau,kad mano laikas jau praėjo. Tas laikas, kai gyvenimu čiuožčiau lengvai tartum pačiūžom lygiu ledu. Negalvojau kas pasilieka už manęs,o kas dar tik laukia.
Tik šį akimirka.
Lengva.
Pica buvo neskani, o kavos skonis išblankęs. Nieko nebėra kaip kad buvo pirmą kartą. Regis viskas pasiliko už.
-Dabar tavo laikas, - neslėpdama nostalgijos kreipiausi į jaunėlį, kuris kapojo paskutinius picos gabaliukus. - 11,12, I kursas, II kursas-patys smagiausi metai. Nesi nei visiškai suaugęs, nei vaikas. Tėvai išlaiko, o sprendimus darai jau pats. - Bebaigdama nusukau žvilgsnį į už stiklo dar tebenardantį vaikiną ir giliai įkvėpus atsidusau. Kiek daug dar teks tam jaunėliui pereiti, kol jis bus mano vietoje.
Komentarai
Rašyti komentarą