Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mažas laivelis įplaukė į didelį uostą

Turėjo praeiti keletą dienų, kol nusistovėjus emocijoms, viduje susitaikiau su nedideliu laimėjimu. Pagaliau vienas parašytas mano kūrinys atitiko autoritetingesnės svetainės turinį ir buvo jame patalpintas. Juokaudama sakau: "Čia jau ne DELFis ar "Šilalės artojas", tai kai kas rimtesnio."

Į Bernardinai.lt bandžiau porą kartų publikuoti tekstus, tačiau man atsakydavo. Kai save prisimenu tada, žinojau mažiau nei dabar. Toks jau gyvenimas: rytoj busiu geresnė nei šiandien. Ir tas "pilnėjimas" vis nesustoja, kaip nesiliauja tekėjusios upės. 

Jaučiuosi lyg su kuklia gumine valtimi būčiau pasiekusi kurį laiką ieškoto uosto. Prie krantinių prisišvartavę masyvūs turistiniai ir krovininiai laivai manęs net nepastebi, nes galvoja, kad čia tik šiaip kažkokia nuolauža plakasi tarp jų sukeltų bangų, bet nepaisant to - aš esu čia.

Apie kūrinį. Labai dažnai parašiusi imu jausti užplūstantį palengvėjimą. Tiesa, pradžioje rašymas visada atlieka reabilitacinę funkciją. Todėl šis tekstas gali priminti dialogą su savimi, bet nederėtų jo vertinti tik kaip asmeninių pojūčių interpretaciją. Tai labiau simbolinis pokalbis su savo vidiniu "aš", jame visi žodžiai atlieka jiems skirtą funkciją. Gal dar ankstoka, tačiau norėčiau jį imti vadinti literatūriniu kūriniu.

Nuoroda čia:

Tiesa, jame pasirašau pseudonimu Renata Karvelis, kodėl būtent taip. Plačiau papasakosiu progai pasitaikius.


žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau