Turėjo praeiti keletą dienų, kol nusistovėjus emocijoms, viduje susitaikiau su nedideliu laimėjimu. Pagaliau vienas parašytas mano kūrinys atitiko autoritetingesnės svetainės turinį ir buvo jame patalpintas. Juokaudama sakau: "Čia jau ne DELFis ar "Šilalės artojas", tai kai kas rimtesnio."
Į Bernardinai.lt bandžiau porą kartų publikuoti tekstus, tačiau man atsakydavo. Kai save prisimenu tada, žinojau mažiau nei dabar. Toks jau gyvenimas: rytoj busiu geresnė nei šiandien. Ir tas "pilnėjimas" vis nesustoja, kaip nesiliauja tekėjusios upės.
Jaučiuosi lyg su kuklia gumine valtimi būčiau pasiekusi kurį laiką ieškoto uosto. Prie krantinių prisišvartavę masyvūs turistiniai ir krovininiai laivai manęs net nepastebi, nes galvoja, kad čia tik šiaip kažkokia nuolauža plakasi tarp jų sukeltų bangų, bet nepaisant to - aš esu čia.
Apie kūrinį. Labai dažnai parašiusi imu jausti užplūstantį palengvėjimą. Tiesa, pradžioje rašymas visada atlieka reabilitacinę funkciją. Todėl šis tekstas gali priminti dialogą su savimi, bet nederėtų jo vertinti tik kaip asmeninių pojūčių interpretaciją. Tai labiau simbolinis pokalbis su savo vidiniu "aš", jame visi žodžiai atlieka jiems skirtą funkciją. Gal dar ankstoka, tačiau norėčiau jį imti vadinti literatūriniu kūriniu.
Nuoroda čia:
Tiesa, jame pasirašau pseudonimu Renata Karvelis, kodėl būtent taip. Plačiau papasakosiu progai pasitaikius.
Komentarai
Rašyti komentarą