Jis sugrįžo lygiai po 10 mėnesių, 2 savaičių ir 3 dienų, kurias taip ištikimai jo laukiau. Buvo žadėjęs užtrukti tik 9 mėnesius. Todėl kiekvieną rytą iššokusi iš šaltos lovos pirmiausia pripuldavau prie lango ir vilties kupinu judesiu atplėšdavau užuolaidas. Kasryt taip žiūrėdama tikrinau, gal jau išvysiu jį kur nors tolumoje. Tik visi ženklai bylojo priešingai, lyg užmušdami viltį, kad jis išvis grįš pas mane. Buvau pradedanti užmiršti apie jo egzistavimo faktą ir apie tai, kiek kartų jis anksčiau nuvylė.
Ir jis grįžo. Vieną dieną netikėtai išvydusi šalikelėje pirmą išsiskleidusią šalpusnio galvą, aplankė aiškus pojūtis - jis tuoj grįš. Buvau tokia tikra. Jutau ne tik širdimi, net visa kūno oda. Ir jis grįžo.
O aš išsyk sutrikau, lyg būčiau jo nebepažinusi. Gal dėl to, kad spėjau nustumti užmarštin jausmus ką reiškia būti kartu su juo. Užuosti tą kvapą, jausti tą šilumą ir pamažu krūtinę užpildantį lengvumą. Stojusi į akistatą tiesiai su juo, pasidavusi atleidau, kas buvo iki šiol buvo negera. Tas pilkas dienas, kai paskendusi vienumoje net neišeidavau iš namų. Jau nebegalėjau sutvardyti savo paikų troškimų. Buvo taip gera.
Nė nepraėjus dienai, svajojau nusivilkti visus rūbus, būti nuoga, džiaugtis ir gerti jį visu kūnu. Tik prisibijojau, kad tokia momentiškai atgijusi meilė gali mane rimtai susargdinti. Juk buvau lyg protinga moderni moteris, klausiausi draugių patarimų. Negerai taip iškart pasiduoti gundymams, kad visai sveika pradžioje jį pavedžioti už nosies. Bet kam klausyti draugių, gal šios pavydėdamos slapta mane stabdo. Ir aš pasidaviau.
Atsikeliu ryte. Jo jau nebėra. Atseit kelioms dienoms bus dingęs. Kažkas užspaudė krūtinę, gal tai, kad tos draugės liko teisios. Aiškiai buvau apgauta. Negalėjau net išsižioti iš to skausmo, taip skaudėjo gerklę. Bus pasitikėti ankstyvu pavasariu.
 |
| Autorės juodraštis |
Komentarai
Rašyti komentarą