Nugertos Latte kavos puta prilipusi prie stiklinio puodelio kaskart į jį žvilgtelėjus primindavo, kad greit reiks iš čia eiti. Palikti tą magiškai mane veikiančią vietelę prekybos centre. Apsupta knygų visada imu jaustis tartum ne iš šios planetos. Lyg Erdvėlaivis, nusileidęs kokiam mėnulyje, o gal ir toliau. Net dabar tebetikiu, kad jei perskaityčiau visas knygas, sudėtas į lentynas, tapčiau protinga. Gal net, kaip mano tėvas mėgsta iš savęs pasijuokti, nebetilpusios smegenys galvoje imtų kauptis kažkur kitur. Pas mano tėvą jos kaupiasi pilvo srityje.
Chemijos enciklopedija, Čiurlionis, Kodėl baltieji lokiai renkasi vienatvę?....ir kitos knygos, kurių tikriausiai neskaitysiu arba tik pavarčiusi stabtelsiu prie ryškių piešinukų, kaip kad visi mes mėgstame daryti. Knygose visas pasaulio protas ir išmintis. Lyg būdama laiko mašina, ji sugeba kaskart nunešti į vis kitą nišą, nes žodžiai tai kūrėjo, o jausmai - skaitytojo. To žinojimas keri.
Nuleidusi akis į pirmą aukštą pastebėjau kažkokį subruzdimą knygyne. Vaikai energingai atsakinėja į raudona suknele pasipuošusios moters klausimus iš daugybos lentelės. Jei bučiau jų vietoje - neatsakyčiau, nes tą lentelę pamiršau, bet, matyt, ją pamiršo ir klausiančioji, nes vaikų atsakymus susitikrina su atsakymais sąsiuvinio gale. Žinau, kas ji. Tai rašytoja, neseniai išleidusi kūrinį apie sulieknėjusią merginą. Tąkart atsispyriau pagundai įsigyti spalvotu viršeliu knygą. Jau spėjau suprasti, kad knygų apie dietas kiekis namuose neigiamai koreliuoja su sėkme laikantis jos.
Šalia pastatytas stalelis. Ant jo sukrautos knygos apie keliones. Vienas viršelis taip pat matytas. Jame pavaizduoti du keliautojai. Tiksliai žinau, kad vienas jų iš mano gimtojo miesto. Kai giminaitė papasakojo apie tą vaikiną, šiek tiek sekiau jo ir bendrakeleivės nuotykius interneto erdvėje. Kartais net atrodydavo, kad pati sėdžiu ant ugnikalnio krašto arba šviečiant skaisčiai saulei girdžiu tolumoje garsus, sklindančius iš mečetės. Vau... pagalvodavau sau kiekvieną kartą užvėrusi jų įkeltus video.
Regis viskas taip arti. Ranka pasiekiama. Net tolimiausi kraštai ar giliausi jausmai knygose praranda neaprėpiamą atstumą. Visa tai, ko nerasčiau savo kasdienybėje, iš tiesų galiu rasti popieriaus lapuose, prirašytuose kažkada kamputyje pasislėpusio rašytojo arba atvirkščiai žmogaus, pastatyto ant pjedestalo.
Bet štai kava pasibaigė. Palikus tą stebuklingą vietą, atsiveria muilo kioskelio peizažas ir miglotos laisvės iliuzijos staigiai išsisklaido, leisdamos Erdvėlaiviui grįžta į Žemę.
Komentarai
Rašyti komentarą