Užtat turėsiu dantį

Renata Karvelis iš "Poezijos skaitymų Šv. Kazimiero draugijos knygyne"
2020-03-06 Tauragėje. Nuotr. aut. Juozas Petkevičius

Kai traukė pirmą prieš kokius 5 metus, skaičiau Tamošaičio zuikius. Pamenu ilgas kruvinas dančio šaknis ir kepurės ausis ant knygos viršelio (darbinis variantas buvo kiek kitoks nei dabartinis). Tokie keisti tekstai, mažne sapalionės, man tada atrodė. Nežinojau, kad yra eseistikos žanras. Netekau pirmojo danties su Tamošaičio "Vien zuikiai naktyje". Važiavom po to į Škotiją, užsimiršau, tačiau tuo pačiu apie ištrauktą dantį parašiau savo bloge intriguojantį tekstą. Ale novelė, su netikėta erotine pabaiga, turėjusia suklaidinti skaitytojus, norėjosi šokiruoti. Mano antrojo prarasto danties diena bus vibracija galvoj ir varžtas galvoj, dar balto ventiliatoriaus lubose pavadinimas iš M raidės, kurį per visą procedūrą bandžiau įspitrioti. Tikrąją to žodžio prasme, man gręžė į galvą!

O galva juk prasideda, kai išsižioji. 

Sesutės davė vaistų, užsigerti, vis klausinėjo, ar bloga, ar silpna. Nesilpna, bet bloga. Man gaila savęs ir dar biški piningų gaila, ir apmaudu, kad visa mano euforinė didybė dabar gręžtuvo galvutėje į galvą man. Tokiose stomatologo kėdėse visi praranda statusus. Jie tiesiog klientai su kiaurais dantimis. Norėjosi sentimentaliai verkti. Mano ašaros dabar primeną lietų, kurio retkarčiais reikia žemę pagirdyti. Pribridau, nuo gimimo dantys silpni. Norėjau rankos, kad palaikytų, nes aš tai palaikyčiau. Nors dantistas buvo žiauriai malonus ir kėlė pasitikėjimą, slapta gniaužiau plastmasinį ranktūrį lyg mylimojo ranką. Esu juk didelis žmogus, turiu grandiozinių planų - projektai, tyrimai, ekspozicijos, ekspedicijos, galerijos, meno centrai - bet va dantis. Kai traukia dantį ir suka varžtą, suabejoju. Kaži, ar gali būti žmogus tvirtas vienur, o kitur – suskystėjęs?

Vis laukiu, kada legaliai galėsiu verkti ir tai nebus laikoma silpnumu. Vis laukiu, kada galėsiu kalbėti(s) ne(įsi)žeisdama.

Neseniai sužinojau, kad kova – tai neigiamas jausmas. O jei kova yra nuolatinė būsena? Kova su kitu, su priešu, su sistema, su opozicija, su stereotipais, su kompleksais, su priešinga lytimi, su ta pačia lytimi, su vyresniu, su jaunesniu, su tėvais, su vaikais, su savimi? O jei tai K. O. Knausgård kova už būvį būti kūrėju?

Parvažiavau iš Eičių sukniubusi mašinos salone. Tiek daug kovoju, kai kiti tiesiog plaukia pasroviui, nesiekia krikščioniškai pakeisti pasaulio. Tiems žmonėms pakako būti savimi, tikėti savimi, kalbėti už save. O jei kova yra nereikalinga? Jei mane bandantys pamokinti yra teisūs? Nieko nereikia ieškoti, galvoti, nes viskas išieškota ir išgalvota.

Bet mėgstu pati patirti tiesą

ir autoritetų vis mažiau.

Panašiai sakė ir A. Žagrakalytė.

Žavėjausi ja. Visi pylė į vieną pusę lyg susitarę, o ji, vienintelė iš būrio, kalbėjo tykiai ir taikliai. Mačiau, kaip savo iškalbą tarsi leliuką kokį pamažu išsūpavo, pasistypčiodama ant pirštų galiukų. Ant galo pasakė kažką didaus, globalaus, grandiozinio, nepykdė velionio artimųjų, nors priminė, kad pažinojo jį kitokį nei visi čia pasakoja. Žiūriu į ją ir galvoju, nu ne kiekviena taip sugebėtų. Dažna išauna ir apsiputoja ant vietos kaip koks neprancūziškas šampanas su savo pasyviuoju agresyvumu, bet ji, ta regimoji – gryna lyderė.

Velionis turėjo šešetą vaikų, tarpe dviejų žmonų ir nesantuokinį vieną. Pats buvęs tarsi nuo danties gėlimo, priklaus būdo lietuvninkas. Gal ir jis kovojo? Juokiamės su raudonplauke, paėjusios į šoną. Pritariu jai, tik keisti, tik nesuprasti laikmečio, tik išplaukę į paraštes, bet tenoriu tiesmukai pasakyti, kad prietrankos padaro didžius, vertus knygų, darbus. Jie eina, rizikuoja, neduoda ramybės sau, šeimai, draugams, valdžioms ir šį tą pasiekia. Tada numiršta iš senatvės su visais buitiniais nereikšmingais prisiminimais. Istorijoje tarsi nekrologe palieka gražūs faktai, datos, punktai. Raudonplaukė taria:

-          Ką mums normaliems suprasti, nors tau gal kiek kitaip...

Tada mačiau Sondrą raudonais batais,  apie moteris kalbėjo per kovo 8 d. poezijos skaitymus. Kad mes jau turim teises, kad dabar apie moterų teises kalbėti – tai pasenęs vakar dienos reikalas. Problema - tarpusavyje pjaunamės, nesam solidarios viena su kita. Dabar problema yra solidarumus, nors atlyginimai tikrai mažesni nei vyrų. Esu nusprendusi, kad 21 amžiuje porose nebegali vyrauti tradicinės valstietiškos visuomenės normos. Nė pro kur. Dabar turime būti partneriais, o tai reiškia, kad abu jaučiam, abu dirbam, abu mokomės, abu puošiamės, abu rūpinamės namais ir buitimi, abu esam atsakingi ir niekas niekam nėra našta, nors nėščias gali būti tik vienas, kol kas.  

Kai klausiau, koks jausmas, kai spardosi vaikas. Atsakė, tarsi tai sproginėjantys balionėliai pilve, bet man buvo kitaip. Vakar vairuoju mašiną į Klaipėdą, nes sumąsčiau, kad noriu būti kažkaip naudinga. Už mano nugaros sėdėjęs kelėnais minkė vairuotojo sėdynę. Nugara jutau ir tai buvo taip pat kaip kad vaikas pilve spardytųsi. Nieko super mandro, iš tikro. Vyrai galėtų taip sėdėti, už nugaros jiems daužytų į sėdynės atlošą ir jausmas būtų lyg spardytųsi kūdikis pilve. Žinau, kad yra išrasti simuliuojantys kūdikių judesnius ir net gimdymo sąrėmius aparatai-pagalvės, kuriuos vyrai užsidėti gali. Nupušimas, nes vis tik gamta biški kitaip sutvarkė. Bijau, kad galim perlenkti lazdą su lygiavertiškumu tarp lyčių. Kažkur skaičiau/mačiau, kaip vaikinas kraujuoja kartu su mergina, persilieja jiedu tomis dienomis.

Man kraujas nebėgo. Perpjovė dantenas, o vėliau gražiai užsiuvo. Po dešimt dienų reiks siūlus traukti. Užtat turėsiu dantį. Ant sertifikavo parašyta, kad duodama garantija visam gyvenimui. Šiaip nieko gyvenime negausi visam gyvenimui. Nei sveikatos, nei antros pusės, nei materialinių dalykų, nei darbo, nei draugų ar artimųjų, bet dantį – gali. Danties konstanta.

Teksto autorė - Renata Karvelis, 2020 kovo 11 d., Tauragė.