Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Žmonių kolekcija

Paskutinę dieną darbe tampu grimere


1. Žemaitis separatistas. Nuo pat pirmos dienos kalba pabrėžtinai žemaitiškai. Žemaitiją vadina šalimi, o žemaičių tarmę atskira kalba. Grasina, kad atsiskirs nuo Lietuvos ir kad Mindaugas buvo išdavikas, o Vytautas triskart pardavė Žemaitiją. Kolega savo entuziazmu greit užkrečia mane, taiso netarmiškai ištartus žodžius ir pagiria, kai pasakau ne "gieda giesmes", o "gyd gysmes". Atrandu savo krašto tarmę ir joje manęs laukiančias prasmes. 

2. Idėjomanas. Gaivališka jėga puola imtis naujų sumanymų. Truputį primena mano išradėją tėvą, kuris imasi naujų idėjų, bet ne viskam pabaigti jam pakanka vidinio parako. Teko girdėti, kad po penkių metų kūrybiškumas bus viena iš pagrindinių charakteristikų, kurių pageidaus darbdaviai.  Su Idėjomanu mudu kartą sekėme įtariamąjį nelegalą mašinų ardytoją. Idėjomanas buvo šturmanas, o aš vairuotojas, turėjęs nepamesti įtariamojo. Keisčiausi dalykai nutinka tik su Idėjomanu: jis praplečia mano suvokimo ribas, kokia gali būti edukacija; jis supažindina su tamsa, kurioje vėliau randu mitologines sakmes ir raganavimą artimą mano dūšiai.

3. Varlininkas. Vedėsi Varlininkas mane į rezervato pelkynų gilumą. Įžengti darėsi vis sunkiau. Kai praėjom raistus ir kemsynus, kai išbraidėm spanguolynus, kai jau šokinėjom nendrių kupstais, o tarpai tarp jų vis platėjo, briedmusės (dėl priklumo jas vadinau brudmusėmis) knibždėjo plaukuose, tada jau ketinau pasiduoti, ketinau pirmąkart Varlininkui pasiguosti, kad dar nesu buvus baisesnėj pekloj kaip čia... kai staiga pelkyno viduryje kolega parodo nuostabią salą (žmogaus čia jau daugiau nei 20 metų nė nebūta). Mokina Varlininkas atsekti spanguoliautojus niekadėjus, vandalus grybautojus, žvejus brakonierius ir geruosius žvėris. Skina gėles ir man dovanoja, sušnabždėdamas lotynišką jų pavadinimą. Jis minta kavom ir cigaretėm, jis varlių princas - ieško tos vienintelės tikrosios varlės smailiasnukės.

4. Standartinis žemaitis. Jis sėdas prie kavagerio stalo be žodžio ir kelias nuo jo be žodžių. Mes kalbamės be žodžių ir vienas kitą suprantam tiesiog be žodžių.  Tokių kaip jis kožnam Varnių kieme - tylenių, stiprių, patikimų ir nevedusių. Sako, reikia paskaičiuoti, po pirmu reikia pasiskaičiuoti, ar apsimoka vesti. Jei aprašyčiau žemaičius, kadaise kūlgrindas stačiusius, kryžiokus pelkėse skandinusius, tai jis būtų tas Standartinis žemaitis, ginęs savo žemes ir savo žmones.

5. Plunksna. Geras žmogus nematomas ir negirdimas. Kai jis pro šalį praeina - nė nepajusi. Plunksna tokia ir yra. Rafinuotos manieros, graži išorė, aukšta vidinė kultūra. Retas brangakmenis kalvotosios Žemaitijos tyrlaukiuose. Ji mokina mane „apvirškinti“ emocijas, kai noriu tiesiog primityviai pykti. Ji dalijasi moteriška išmintimi su manimi, ji mokina moteriškų gudrybių. Aš pirmąkart sužinau apie lūpų kontūro pieštuką... o kai Plunksna papasakoja apie antakių pieštuką, mano akys išsipučia taip pat, kaip pirmąkart pamačius liečiamąjį telefoną (negalėjau patikėti, kad tokie dalykai 21 a. jau išrasti !). Sekdama Plunksnos patarimų numetu net 2 kg.

6. Konditerė. Aš ir gėlės – du nesuderinami dalykai. Aš ir tortai – dar du nesuderinami dalykai. Man nesiseka auginti gėles ir pyragai ne visada nusiseka. O konditerė yra mano priešingybė, nes jai sekasi viskas, kur reikia tikslių apskaičiavimų. Tokių gardumynų, kuriuos ji išsikepusi atnešdavo į kavagerį nė parduotuvėje nepamatysi. Kaskart tik stebėdavausi, kaip be konservantų jai visa tai pavyksta. Viliuosi, kada nors ateis tas etapas, kai man seksis auginti gėles ir tortus kepti pavyks taip kaip Konditerei.

7. Apuokas. Apuokas stiprus, matęs ir šilto, ir šalto. Apuokas simbolizuoja išmintį, todėl jis norėtų mane laikyti mokine, tačiau aš turiu savo filosofiją ir renkuosi autentišką, niekieno nepraeitą nepatirtą gyvenimo kelią. Vieni išmokina praktiškų dalykų, kitų duotos pamokos, užgriebia daug giliau. Su Apuoku išmokstu prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir rinktis, nes pasirinkimų visada yra. 

Būdama šioje žmonių kolekcijoje dar sužinau, kad esu moteris, nors iki tol galvodavau, kad - žmogus.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.