Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Trigubas skrydis

R. Karvelio fotomontažas
Rūtos asmenybės saldumas, lyg būtų pasikvepinus romanu "Kvepalai", nors suvalgyk gyvą ją tokią, kai kalba, kaip samprotauja. Pasiplaukiojimas drumzlinoje kūdroje su operos dainininke Saule, bauginantis jos ramumas (tokioj jaunystėj), pasakojimai apie preitus gyvenimus, nugulusius į pasąmonę greta Latte kavos puodelio. Sondros išmintis ant lieptelio, žvelgiant rentgenu į mūsų vaikus, šeriančius antis. Milgintos rupus tikrumas vidury nakties ant bendrabučio pagalvės sunkiais vokais. Poeto Mindaugo lyriškumas ir jo IXX a. meilės kančia, verta papildomo kambario jos bute. Jono bėgiojimai ant scenos, peržengtos ribos ir užtraukiami račiagai vietoj. Tado aukštakulniai ir naujoviškas laisvos Lietuvos piliečio pasaulis, telpantis į kosmetikinę. Vitalijaus metaliniai principai pačioje sočiausioje Telšių turizmo puotoje. Andiejaus fotoaparato blykstė Kvėdarnos kapinėse, suprantant, kad su  geležiniais kryžiais nejuokaujama. Tomo logika pelkėse ir fainiausias kalėdinis atvirukas darbo kabinete. Eglės laiškai iš Vokietijos - ji manyje įmato geometrijas, rašytojos sėkmę įžvelgia, kartais tikiu. Marijaus kapučino partija "Draugystėje" ir recenzija 370. Sandros redaktorės kultūringumas, nuvalant Jėzui Kristui raudoną nagų laką. Dainoros klausimai, kiek kilometrų ir kokia alga, pri(si)menant, kad mano laimė matuojama kitais matais.
Martyno savidestrukcija, mano tiesūs klausimai ir jo tiesūs atsakymai. Mykolo paslaptys, mes kažkokie draugai per laiką tapom. Viktorijos rytinis klausimas su košės likučiais puodo dugne ir dviprasmiški eilėraščiai. Ingridos lūpų, antakių ir gyvenimo kontūravimo pamokos volvo salone.
Mylimojo kvėpavimas, ačiū Dievui (o gal dievams?) už šitą kūną ir šį gyvenimą.
Sūnus - tai tebekuriamas Masterpiece!



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.