Intro į Sandros Bernotaitės „Dionizo barzdą“

Klaipėda (paimta iš http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/naujuju-nakti-znaibysis-saltukas-1122492/)

Apsimuturiavęs pūkine ryškiai raudona žiemine striuke Benas Tarkeris žingsniavo H. Manto gatve. Kažkodėl prieš pasirenkant, kur po kelionės iš provincijos į Klaipėdą, nubėgau į tą kavinukę, pro kurią jis tą pavakarę ir praėjo, dingtelėjo galvon, gal ką iš grupės netyčiom taip ir sutiksiu. Įsitaikiusi prie lango stebėjau mašinų cirkuliaciją priešais šviesoforą, sankryžą. Po lėto ant Latte kavos putų trupinau cukrų. „Pasisaldinti nori, - nusijuokė kažkas  mano pačios balsu. – Ar tau gyvenimas ne pakankamai saldus! - Pridūrė tas pats.“

Visi taip skuba, rodėsi, ir pėstieji, ir ratuotieji. Dabar tamsus metas ir tiesiogine prasme šviečiam, blizgindami mašinų lempomis, elektros lemputėmis.

Benas Tarkeris slėpėsi po žiemine kepure. Tiesa, rašydamas jis taip pat slepiasi. Benas Tarkeris yra slapyvardis. Galbūt mus tai kažkiek jungia. Mes abu naudojam slapyvardžius. Ant dokumentų, aš ne Renata Karvelis.

Jį pastebėjusi, pirštais pakalenau į kavinukės vitrininį langą. Nuskambėjo grakščiai ir elegantiškai, lyg būčiau ne Klaipėdoje, o kokiam nors Paryžiaus barų ir laukčiau savo meilužio ar meilužės, kaip visada toje pačioje vietoje, kaip visada tuo pačiu metu. Šiandien Klaipėda yra mano Paryžius. Pažįstamas, nučiupinėtas.

Jis, sustiręs įnėrė į šiltą kavinukę. Jo alsavimas virto matomais garais. Pasveikinome.

-          Nepažinau.

Benas man dažnai tai kartoja. Imu galvoti, kad esu chameleonas. Maišelyje jis kažką nešėsi. Grupėje ketinome truputėlį švęsti. Artėja Kalėdos, o susitinkame vieną kartą per mėnesį. „Rašytojų klubas“ aš taip saviškiams įvardiju. Man būtinai reikia kartą per mėnesį ten nulėkti. Ten maniškiai renkas. Ten galiu būti tas, kas esu. Ten augu...

Niekada nebūna specialaus klausimo. Mūsų visos kalbos yra tik apie prozą ir poeziją. Taip ir rodos, kad apie tai visada mažiau ar daugiau galvojam, o kai kažkas garsiai užsimena, teįgarsiname tą vidinį kalbėjimą.

Prasitariau:

-          Baigiau skaityti Sandros „Dionizo barzdą“.

-          O aš tebeskaitau, - Benas atsakė.

Dabar nustirau aš:

-          Rimtai?

-          Jo... – atsako.

-          Ir ką galvoji?

Labai knietėjo išgirsti, ką jis apie tą kūrinį mąsto, ar mudviejų požiūris sutampa, ar šį vakarą mudviem pakeliui.

-          Aš dar nepabaigiau, tebeskaitau, - jis kalbėjo.

-        Skaičiau tris mėnesius, - pasakojau. – Taip gavosi, turėjau darbų, - teisinaus. -  Tas kūrinys taip įsisėdo į smegenus.

Ir norėjosi ne žodžiais, o kažkaip kitaip tam žmogui išreikšti save dėl tos knygos. Jei būčiau iš Šarūno Saukos paveikslų, būčiau pajėgus išsiversti iš skūros, kad tik parodyt savo visą pojūčių paletę. 

Toliau tęsiau:

-          Tiek daug mąsčiau... Žinai, negaliu nerašyti dabar apie jį. Rengiu interpretaciją.

-          Jei mes norim rimtai rašyti, mums reikia daugiau skaityti, - Benas tarė.

-          Pradžioje man buvo sudėtinga priimti jos kalbėjimą. Rodos, neradau sąlyčio taškų... Sakytum ne mano tema.

-          Manau, reikia perlipti savo ego, - Benas ėmė dėstyti.

-          Tai, aš ir sakau. Aš ne homoseksuali, aš esu sukūrus šeimą. Tipo, ramiai gyvenu. Nebeieškau nieko. Neeksperimentuoju. Bet dėl to, kad ją pažįstu...

Benas sutartinai palinksėjo galva.

-          Norėjau suvokti, - dar pridėjau.

-          Nereikia piktintis kitų kūryba, - jis sakė. - Reikia pabandyti peržengti savo ego, bent truputėlį ir kokie toliai prasiveria.

-          Jooo... – nutęsiau. – Žinai, po „Dionizo barzdos“ aš dabar nežinau, ką beskaityti. Darausi gurmanė,  - nusijuokiau.

Kai skamba šis žodis „gurmanas“, kažkodėl visada įsivaizduoju midijas su kuriomis pusę metų dirbau laboratorijoje ir nė karto niekur nenuėjau, jų taip ir neparagavau.

-          Matai, kiek daug gali duoti tas vienas žingsniukas.

Vyriškas balsas pabaigė ir mudu susiskubinom eiti. Mums pakeliui, mes einam į ten pat.

2016-12-06/09