Eilėraštis "Viena dviese"

Ko tu raudi, mieloji, ko verki?

Kam nuoga šalia jo glaudies?

Kam iš stingdančio šalčio virpi?

Apsimauk pižamą, kailį
Storiausią užsiaugink,

Ir nereikės tau vyro naktį,
Pačios savęs užteks.

Dabar tik "ant sekso",
Kartą į savaitę/mėnesį/metus,

Reikalinga esi.

Nei graži,
Nei nuvykus moteris.

Nebeverk, nebejuokink savęs.

Jis tik/gal tuščia skrynia.

Dangtį atvoži ir kaskart tas pats,

Tuščia, nieko,
Tik ertmė, geriems dalykams susidėt.

Nebesistebėk, nebeverk!

Negali visko juk turėt,

Kaip kokia laiminga,

Ir tai gerai...

Būt viena dviese.

Aš vis galvoju,

Ar jis laiko neskaičiuoja?

Nes aš tai skaičiuoju.

Tik 5 žodžiai per dieną.

Tiek jis man šiandie tepasakė,

O vis laukiu lietaus iš pliko dangaus.

Neverk, moterie,

Kai numirsi, laiminga* pabūsi.

Ten ir šilta bus.

Ir ne dviese.

*- Kai dirbau Akropolyje, kai pardavinėjau laikrodžius, kartą pasiskundžiau įmonės vadybininkei, kad esu pavargusi, norėčiau pailsėti - baisiai daug tų pamainų buvo susidėję. Tik ji, užuot mane paguodus, smagiai atšovė: "Kai numirsi - pailsėsi, dabar dirbti reikia." Likau be amo, bet dirbau toliau.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Skaityti daugiau

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Skaityti daugiau

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.

Skaityti daugiau

Sapnalaikis

Ieškoti šiame dienoraštyje