Gimtadienis

Aš gavau gėlių, nes šiandien mano gimtadienis. Gėlę vazone gavau, nes, matyt, tai turi tęstis ilgiau nei numatyta. Gėlės išsiskleidusios, giliai žalių lapų debesyje žiedai paskendę. Ant ilgo, ilgo koto. Laibo koto, paremto kažkokiu plastmasės įtvaru. Kaip ir aš, nuolatos ieškau į ką atsiremti. Į žmogų noriu atsiremti, į kokį autoritetą, bet šitai trumpai teveža – geriausia atsiremti į idėją. Dėl jos galiu rimtai išprotėti, galiu dėl idėjos išprotėti ilgam. Dėl žmogaus taip nepavyksta.

Šiandien mano gimtadienis. Ir aš buvau pavadinta MOTERIMI. Ūsuotas, riebokas kelio darbininkas, panašus į taikingą jūrų vėplį tarė TIK MOTERIS ŠITAIP GALI ĮVAŽIUOTI, TIK MOTERIS ŠITAIP GALI SPAUSTI GAZĄ, kai prie volvo išmetamųjų dujų vamzdžio klampus kelio smėlis nusidažė juodai, išsipyšino nuo bandymo išvažiuoti, nuo bandymo išlipti iš to per daug minkšto smėlio. Taip, taip. Iš ryto įkritau su mašina. Nepanikavau, juk gimtadienis. Išgirdau, kad esu moteris. Šypsojausi, šypsojausi, mintyse tuos barzdotus pašaipūnus šimtą kartų nuplakus – pripylė smėlio, pridarė kalnų – aš nelaimingai pasikabinau, išvažiuoti nebegaliu. Tai, ačiū Dievui, už savo vyrą, gelbėjantį vis mane, ačiū Die, už vyrą ant galinės sėdynės, smagiai stebintį, kaip, toks pat ekskavatorius kaip ir jo knygutėje, traukia mūsų mašiną.

Seniau man gėlės labai nepatiko. Kaskart jos skaudžiai priminė tą laikinumą, tą akimirką, o nuo trumpų malonumo akimirkų aš nusigręžti vis noriu. Nuo laikino skausmo nusigręžti neina – kenčiu ilgai. Negaliu pakęsti akivaizdaus laikinumo, jis kaip išorinis moters grožis, lygi veido oda – laikina, laikina, laikina. Man norisi to, kas amžina, amžina, amžina. Constant.

Ir gimtadienį prisimenu apie laikinas savo roles. Esu „užkrėsta“ matyti visur tik puspilnes stiklines. Nebe savo tėvo vaikas, mamos dukra, pusiau žmona, pusiau mama, pusiau žmogus, pusiau jauna, pusiau šviežia, pusiau laiminga, pusiau laikina. Džiaugiuosi už žmones, kurie nekuria grandiozinių planų, kurie nėra tokie kvailai ambicingi, bet man šitas gyvenimo scenarijus visai netinka. Mane traukia konfliktas. Man reikia kitaip. Krenta gyvenimo scenarijus iš mano rankų, neišlaikau, nupučia vėjas jį į tolį.

Šiandien mano gimtadienis ir aplink mane daug žmonių. Ne visada juos suprantu ir jie, turiu įtarimų, mane ne visada supranta, bet be viso to - gera, kad MANO ŽMONĖS yra. 5 minutėm, išsitęsusiomis į kelias valandas, žinutėse, laiškuose, gyvame pokalbyje prie stalo, telefone, ekrane, glėbyje, lovoje ir visame gyvenime. Jei gėlės laikinos, tai bendrumo jausmas su kitu yra constant. Su tuo, per tai aš ir augu.

Ačiū.