Tarpas tarp šiandienos ir rytojaus

Autorė Edinburgo Zoologijos sode prie medžio,
staiga išnirusio iš vaikystės prisiminimų

Lyg pojūtis, kad šiandien jau nepakaks laiko išspręsti svarbų rūpestį, kuris slėgdamas širdį svariną visą kūną. O rytojus per toli, kad nerimti dėl jo nešamos nežinomybės. Tas laikas nebyliai įsako: "Jau niekur nėra reikalo skubėti - tam prasmės nėra. Būk čia. Dabar." O čia sakoma, kad retas mūsų gyvena dabartyje. Kai gerai vis ATEITIS, ATEITYJE, o jėgų seklumoje PRAEITYJE, PRAEITIS.

Šis laikas - tai tarpas, tarp suakmenėjusios praeities, kurią liečiant aštrios briaunos dar skaudžiai žeidžia, lyg pamatas ji tvirta, atlaiko. Laikas - tarp besivystančios ateities, kurioje svajonės, idėjos ir tikslai raibuliuoja lyg medžio pūkas artėjant rudeniui.

Nėra aiškios ribos, kur judvi jungiasi, kur sutrupa akmuo, kur įleista į jį, pagirdyta vandens medžio šaknis ima storėti, pavirsdama šaka, laikančia mažytį rausvą žiedelį. Tūkstančius žiedų. Šimtai minčių, dešimtys svajonių ir vienas tikslas.

Pagirdyti gyvenimu ieškančią sielą.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Skaityti daugiau

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Skaityti daugiau

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.

Skaityti daugiau

Sapnalaikis

Ieškoti šiame dienoraštyje