Atvykusi cia, emiau sapnuoti sapnus. Visokiausius, bet svarbiausia itin realistiskus, paremtus logiska veiksmu seka. Budavo, atsikeliu ryte ir ilgai turiu mastyti cia is mano gyvenimo ar is sapno. Sie penki primarginti popieriaus lapai - tai sapnas, virstantis kuriniu. Kuo giliau pasineriu i ji, tuo labiau matau, koks jis zemiskas, koks skausmingai grazus, koks islaisvinantis, kiek daug galiu cia ideti saves.
Neseniai perkaiciau latviu rasytojo Guntis Berelis knygos "...rasyti..."istrauka. Joje radau puikiausiai apibudincia mano pojucius rasant si kurini - tai, kad kurejai jaucia sleikstuli rasydami, kad neparasyto dar teksto sunaikinimas ji uzrasant zodziais yra skausmingas, mat daznai zodziai neigalus visiskai atspindeti idejos. Kad rasant grumiasi du - savikritiskas poziuris i kuryba ir pats kurimas. Taip ir yra.
Smagu kurini kaip meiles vaisiu nesioti viduje, niekam dar nerodyti, bet paslapciomis jausti jo silpnus judesius, kurinio reiksminguma bent sau. Skausmingai teko suprasti, kad kuriniai turi buti nukreipti kaip upe i tinkama auditorija. Tai naturalu, ka sugalvoju neprivalo buti universalu, skirta placiai auditorijai. Tiesa sakant, dar ieskau savo skaitytojo, viliuosi tai ne Sizifo darbas, mat ne visi megsta skaityti, ne visiems to reikia. Nieko tokio, kas iesko - tas randa. Sis pasakymas gali buti naudojamas is abieju galu.
Dar nesu tikra. Itariu, kad galbut po truputeli, mazais zingsniukais imu atrasti savo arkliuka, akimirka, kuri mane ikvepia, kuria noriu isnarstyti, isskrosti ir pateikti jau kuryboje.*
*-naudotas nelietuviskas raidynas.
Komentarai
Rašyti komentarą