Sapnalaikis

Kritikos amžius. Lietuvoje jis pačiam apogėjuje. Kritika laisvai liejasi upėmis per visur, kur tik įmanoma. Iš profesionalų ir diletantų lūpų. Smarkiau iš neišmanančių, kiek mažiau iš suprantančių reikalo esmę. Nepatikėsite, bet viskas prasidėjo nuo Jurijaus Smorigino. Visiems taip miela buvo klausytis jo keistų pastabų dėl to, kaip plaukų spalvą trukdo gerai sušokti ir t.t. Aš žinoma juokauju, tačiau šį pavyzdį pasirinkau neatsitiktinai, nes pastarasis atspindi mano požiūrį į mielai kritikuojančius ir  į jų kritiką. Asmeniškai susiklostė daug atvejų, kai tenka susiremti su kritika. Tiesa, tai gana sudėtinga. Viena vertus, kad neretai kritika visiškai nekonstruktyvi, antra - kritikos sąvoka iškart asocijuojasi tik su negatyviomis pastabomis. Praktika rodo, kad taip ir yra. Infantiliems lietuviams blogo žodžio pametėjimą oponento pusėn galime laikyti net savotiška nebylia savęs išaukštinimo procedūra. Jei vienas yra blogas, šalimais tarsi atsiranda tas - gerasis, kuris pastebėj...

Sėdėjau už stiklo, o jis taip lengvai čiuožė atbulomis ledu. Akivaizdu, kad tam beveik iki juodumo nudegusiam vaikinui tai puikiai sekėsi. Iš visų sumaniusių vakarą praleisti ant prekybcentrio ledo jam tai ėjosi geriausiai. Jis buvo vienas, bet panašu, kad per daug dėl to nesuko galvos. Esu beveik tikra:jis pastebėjo savo čiuožėjo gabumus ir slapta mėgavosi tuo, kad kemšantys už stiklo maistą įsistebeilija galų gale tik į jį. Neįmanoma nepastebėti jo, kai likę atsargiai slenka pasieniais. Kažkodėl išsyk nutariau, kad jis nėra itin turtingas. Tiesa sakant, tik stipriai įdegęs sprandas signalizavo, kad dirbama fiziškai kažkur lauke. Šviesi trumparankovė lengva palaidinė tik dar labiau paryškino vaikino tą dvasios lengvumą, jei ne gravitacijos jėga, panašu, kad jis galėtų net pakilti į orą. Jis buvo šiek tiek jaunesnis už mane. Padavėja, aptarnavusi tą vakarą taip buvo jaunesnė. Vakaro kolega irgi jaunesnis. Staiga pajutau,kad mano laikas jau praėjo. Tas laikas, kai gyvenimu čiuožčiau l...

Kur yra namai? Gal ten, Kur tavo daiktai? Ne ten. Kur, Žmonės, jausmai, Ten bus, Ir mano namai.

Aš, nežinojau, Kad reikia gyventi, Dabar ir čia. Tylutėliai svajojau, Būti didžia kažkada. Naktimis nemiegojau, Įtikėjau nejučia. Dienomis tik dvejojau, Gal kitur ta tiesa? Ne. Neatiduosiu, Tą, ką taip stipriai laikau, Bet žinai. Pasiduodu. Nes prasmės nebėra jau. Buvo lengva, Sakyti taip, kaip nėra. Gyvenimas -  ne štanga, Pažiūrėsim, kas pakelia, O kas ne...

Tvirta angelų sargų tvora stovėjo ant debesies krašto. Jie džiūgavo, iš nekantrumo nesugebėjo ramiai sukalbėti net paskutinę maldą, mat tuoj angelams lemta nuo debesies į Žemę nusileisti ir ten vargstančioms sieloms už nugaros stovėti, kai šie pataikaudami savo silpnybėms puls nuodėmiauti.  -Broliai, žinokite žmonės jau tokie. Jiems visada yra sunku grįžti į Dievo duotą kelią, - kalbėjo vienas jų, jausdamas, kad šalia lūkuriuojantis angelas stipriai suspaudė delnus prie krūtinės. - Žmonės visaip išsisukinėja, nepaliauja ieškoti tik lengviausio ir trumpiausio kelio. Ką padarysi, - atsiduso. - Mūsų dalia juos saugoti.  Angelai suplasnojo sparnais ir kartu su šaltu vasaros gūsiu prisistatė prie kenčiančių nugaros.

Teisuoliui labai pasisekė. Jis gavo teisingą darbo vietą: fiziškai nesunkią, tvarkingą ir švarią. Tokią pat švarią kaip ir jo sąžinė. "Jis būtent man," - pagalvojo šis sėsdamas į geriausią įmonės ekskavatorių. Kai likę darbuotojai mosavo lopetom, teisuolis ramiai sėdėjo prie mašinos vairo ir vienu pirštu sukinėjo vairą. Kai žemesnieji prakaitavo laukdami gaivesnio vėjo pūstelėjimo, teisuolio garbanos plevendavo oro kondicionieriaus sukeltose srovėse.  Teisuolio krūtinę užplūdo energijos pliūpsnis pirmąkart pastebėjus žemesniojo kolegos neblaivas akis ir drebančiose rankose vos išlaikomą kastuvą. Akimirksniu sumojo, kad įgaus vadovybės pasitikėjimą, skaidriai atpasakojęs neskaidrų darbuotojo elgesį. Juk šis praktiškai gauną atlygį veltui, jis tik ramstosi visą dieną, pasigriebęs lengvesnę lopetą, kai visi likę, įskaitant ir teisuolį uždirba šiam alkoholikui.  - Jis ilgiau užtrunką pietaudamas, dažniau ilsisi, nuo jo trenkia broga . Jis nieko per dieną doro nepadirba, iš...

Aplink visko pilna: Daiktų, jausmų, net skrandis. Tik ten kažko vis stinga, Lyg šią prakirto kandys. o o o Taip vaikštau širdimi skylėta, Pilu, kemšu ją tarsi maišą, Kai ima per skyles byrėti, Saviškiams patampu pabaisa. o o o Juk lengva ant kito rėkti, Ir taip savų bėdų nepastebėti. Apkaltinti antrą pusę, Dėl to, kad ten tuščia, tuščia, tuščia...

Pranukui labai pasisekė. Visi kalbėjo, kad jo tėvas esąs apsukrus vyras, kartu su kitais kolūkio vyrais pasidalijo aliuminio vielos ritę. Tėvas sūnui pasakojęs, kad ši viela, skirta tik svarbiems darbams, kai kabino ją ant vinies pašiūrėje. Kitą dieną iškart atsirado svarbus reikalas. Pranukui kilo mintis, kad prie virvės galo geriau pririšti iš vielos išlankstytą nedidelį lanką, nes metama kilpa neprasiskleidžia taip, kaip berniukas matė per televizorių. Ten, kažkur Amerikoje vyrai, užsiropštę ant prajodinėtų, virvėmis gaudė dar laukinius arklius. Labiausiai Pranukui įsiminė tos scenos, kur kaubojus švysteli į orą virvę, o ši įšsižiodama lengvai klesteli ant besipriešinančio žirgo sprando. Aišku, jei būtų Pranuko valia, jis norėtų viso kaubojams skirto komplekto: plačiabrylės skrybėlės, iš kietos odos pasiūtų batų, šautuvo, kurį galėtų užsikišti už diržo ir tos virvės. Tačiau mama nuo mažumės Pranuką pratino prie minties, kad ne viską galima turėti, todėl tą dieną jis džiūgavo turė...

" Smertis mumis pasiėmė anksti, taip kaip dalgis nupjauna žolelę. Viešpatie būk mums maloningas. Čia ilsisi dviejų brolių Antano ir Jono kūnai iš Papinaujo. Mirę 1883 ir 1900 ." Toks užrašas, iškaltas ant antkapio. Per laiką tas kryžius tapo tik riboženkliu to, koks pasaulis buvo prieš šimtą metų. Galų gale tokie kapeliai papuola ant tako ir drumsčia naujai iškasamų ritualinių duobių schematizuotą griežtą tvarką.  Tik vis dėl to, akį traukia dailūs kalvystės darbai, o tokių kryželių begalės Kvėdarnos kapinėse. Juolab įeinant nuo prūdo pusės, tik mestelk žvilgsnį aukščiau ir atsivers ant kalno iškilūs ir į visas puses sukrypę.             Prieš daugiau nei du tūkstančius metų Jėzus atkentėjo už žmonių nuodėmes ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Įstabiausia šiandien tai, kad net stipriai kentėdamas, jis nepaliovė ieškoti ir rasti savyje gerumo, atjautos kito kančiai. Net ir tuo atveju, jei tai būtų tiesiog keturi maži paukšteliai, prisigla...

2015-05-22 Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos sodelyje vyko "Kūrybinės metamorfozės: mes esame" naktiniai skaitymai. Visai netikėtai apie renginį sužinojus vos porai valandų prieš jį, gimė nesutramdomas noras užlipti ant scenos kartu su savo kūrinėliu.  Ir man pavyko. Organizatoriai liko nustebę, pavadino mane "Vakaro staigmena", nors galvojau, kad "Žemaitijos akmenėlis", kuris buvo įtrauktas į pasirodymą vertas tokio šaukinio.                                                                                  Skaičiau nedidelės apimties "Jis grįžo" tekstą, kurį taip paprastai prieš porą savaičių buvau sukūrusi. http://sapnalaikis.blogspot.com/2015/05/jis-grizo.html Tai toks neįprastas jausmas, lyg nebegalėdamas pasislėpti už taisyklių, kažkieno sukurto...