Sapnalaikis

Nugertos Latte kavos puta prilipusi prie stiklinio puodelio kaskart į jį žvilgtelėjus primindavo, kad greit reiks iš čia eiti. Palikti tą magiškai mane veikiančią vietelę prekybos centre. Apsupta knygų visada imu jaustis tartum ne iš šios planetos. Lyg Erdvėlaivis, nusileidęs kokiam mėnulyje, o gal ir toliau. Net dabar tebetikiu, kad jei perskaityčiau visas knygas, sudėtas į lentynas, tapčiau protinga. Gal net, kaip mano tėvas mėgsta iš savęs pasijuokti, nebetilpusios smegenys galvoje imtų kauptis kažkur kitur. Pas mano tėvą jos kaupiasi pilvo srityje.  Chemijos enciklopedija, Čiurlionis, Kodėl baltieji lokiai renkasi vienatvę?....ir kitos knygos, kurių tikriausiai neskaitysiu arba tik pavarčiusi stabtelsiu prie ryškių piešinukų, kaip kad visi mes mėgstame daryti. Knygose visas pasaulio protas ir išmintis. Lyg būdama laiko mašina, ji sugeba kaskart nunešti į vis kitą nišą, nes žodžiai tai kūrėjo, o jausmai - skaitytojo. To žinojimas keri. Nuleidusi akis į pirmą aukštą pa...

Turėjo praeiti keletą dienų, kol nusistovėjus emocijoms, viduje susitaikiau su nedideliu laimėjimu. Pagaliau vienas parašytas mano kūrinys atitiko autoritetingesnės svetainės turinį ir buvo jame patalpintas. Juokaudama sakau: "Čia jau ne DELFis ar "Šilalės artojas", tai kai kas rimtesnio." Į Bernardinai.lt bandžiau porą kartų publikuoti tekstus, tačiau man atsakydavo. Kai save prisimenu tada, žinojau mažiau nei dabar. Toks jau gyvenimas: rytoj busiu geresnė nei šiandien. Ir tas "pilnėjimas" vis nesustoja, kaip nesiliauja tekėjusios upės.  Jaučiuosi lyg su kuklia gumine valtimi būčiau pasiekusi kurį laiką ieškoto uosto. Prie krantinių prisišvartavę masyvūs turistiniai ir krovininiai laivai manęs net nepastebi, nes galvoja, kad čia tik šiaip kažkokia nuolauža plakasi tarp jų sukeltų bangų, bet nepaisant to - aš esu čia. Apie kūrinį. Labai dažnai parašiusi imu jausti užplūstantį palengvėjimą. Tiesa, pradžioje rašymas visada atlieka reabilitacinę...

. Pavasarinės sodo nuotakos, nusimesiančios jaunosios rūbą po vieną baltą lapelį. O iki tol pritariant sparnuočių giesmėms bei mėšlavabaliams virpinant orą tegul puota tęsiasi.

Gražiausi audiniai, pastebėti vos atgimus gamtai, nors jie ištisus metus tokie pat.

Autorės piešinys - Fu, kaip negražu, - ištarė už nugaros staiga atsiradusi. -Kas negražu?, - smalsauju. -Speniukai, undinėlė nuoga, - man aiškina. - Galėjai jai kokia liemenėlę iš kriauklių pripiešti, - davusi patarimą pasišalina. Keista, kodėl visų pirma išvydusi ši piešinį, užplūdo negatyvu permirkusios mintys, išlindo tūnąs kaltės  jausmas. Kam iš viso gyveni? Kodėl turi poreikių, kurių aplinka nepajėgia suvokti? Negražu, banalu, buitiška, gramatinės ir stiliaus klaidos. Ar tik? Pakėlus atminties skrynią ir gerai ją papurčius paaiškėjo, kad prisiminimuose nugulė tik neigiami išgyvenimai, kad tapau kurčia ir abejinga viskam, kas man buvo pasakyta gera ir gražaus. Lyg gėris būtų neįgalus, o blogis sėkmingai augintų raumenis iki šiol. Kodėl piktesnis žodis labiau į galvą lendą nei mielas? Gal dėl to, kad įsivaizduojame: laimėjimai, geri santykiai, sveikata yra normalūs dalykai, o klaidos, kančia ir skausmas - tokie nėra. Bet juk, gyvenimas nėra vien tik juokas ...

Nuostabūs muzikos garsai, gimstantys dviejų violončelės meistrų rankose. Įspūdinga su kokiu užsidegimu muzikantai atlieka kūrinius. Dar kartą įsitikinu, kad savo darbą būtina dirbti visa širdimi. Ponas Rūstusis čia paprieštarautų: - Groti smuikele, tai ne pjūklu ar obliumi per dieną riaumoti. Visi dainuotų, šoktų, pieštų ir šiaip svajotų, jei tik galimybės leistų... Ar jis teisus, aš nežinau. Tik viliuosi, kad kiekvieno mūsų laukia kažkur ta vieta, kur esame geriausi.

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.

Jis sugrįžo lygiai po 10 mėnesių, 2 savaičių ir 3 dienų, kurias taip ištikimai jo laukiau. Buvo žadėjęs užtrukti tik 9 mėnesius. Todėl kiekvieną rytą iššokusi iš šaltos lovos pirmiausia pripuldavau prie lango ir vilties kupinu judesiu atplėšdavau užuolaidas. Kasryt taip žiūrėdama tikrinau, gal jau išvysiu jį kur nors tolumoje. Tik visi ženklai bylojo priešingai, lyg užmušdami viltį, kad jis išvis grįš pas mane. Buvau pradedanti užmiršti apie jo egzistavimo faktą ir apie tai, kiek kartų jis anksčiau nuvylė. Ir jis grįžo. Vieną dieną netikėtai išvydusi šalikelėje pirmą išsiskleidusią šalpusnio galvą, aplankė aiškus pojūtis - jis tuoj grįš. Buvau tokia tikra. Jutau ne tik širdimi, net visa kūno oda. Ir jis grįžo. O aš išsyk sutrikau, lyg būčiau jo nebepažinusi. Gal dėl to, kad spėjau nustumti užmarštin jausmus ką reiškia būti kartu su juo. Užuosti tą kvapą, jausti tą šilumą ir pamažu krūtinę užpildantį lengvumą. Stojusi į akistatą tiesiai su juo, pasidavusi atleidau, kas buvo i...

Pastaruoju metu daugiau svarstau nei rašau. Dėka prasiplėtusio Facebooke draugų rato atėjo suvokimas, kad aktyviajame visuomenės sluoksnyje egzistuoja plataus spektro interesai ir įvairiausios pasaulėžiūros, nei vien tik asmeninių fotografijų publikavimas. Kaip keista stebėti kaip vieną ir tą patį reiškinį visi ima mikliai vertinti savo paskyrose, išsidalindami dažniausiai į dvi grupes: gerai arba negerai. Nejučiomis imu galvoti, į kurį frontą stočiau. Kiek daug naujo sužinojau...ir t.p. supratau, kad kažin kiek verta mirkti šiose neišsemiamose socialinių puslapių platybėse ir eikvoti energiją ginčams ir teisybės ieškojimams, nes tam nebus galo. Vis dėl to, teko grįžti prie esminio klausimo, kas be kitų nuomonės ir norų, be dalijamų patarimų, be reikalavimų ir lūkesčių esu aš. Žinau, kad daugelis lengvai sau gali atsakyti į šį žemišką klausimą ir kiekvieną dieną keldamiesi ryte ir prieš užmigdami žino, dėl ko visą dieną dirbo. Tik ne aš. Aš tebesu ieškojimuose. Ir kaip vienas ma...

Žaviuosi keliaujančiais, keliautojais. Mato Šalčiaus kelionių knygą "Svečiuose pas 40 tautų" skaičiau su pasimėgavimu, kartu išgyvendama tai, ką šis lietuvis patyrė prieš beveik šimtmetį traukdamas per Europą link Indijos. Likau apžavėta tuo, kad anais laikais Lietuva nebuvo tokia maža, tokia nereikšminga, tokia menkavertė, kaip kad dabar ją esame įpratę matyti. Tuo metu anglų nebuvo vyraujanti kalba, todėl keliautojas ne tik, kad naudojosi dirbtine esperanto kalba, bet ir mokėjo bei kelionės metu išmoko begalės kitų kalbų. Anais laikais sudėtingos keliavimo aplinkybės nesutrukdė Matui pažinti pasaulį, todėl būtų neteisinga sakyti, kad dabar tą padaryti yra sunkiau.  Niekur daug dar nekeliavau, bet lėtai mėgaujuosi kitų įspūdžiais. Štai patys geriausi filmai apie keliones, kurios padeda pažinti ne tik pasaulį, bet ir patį svarbiausią objektą jame - save. 1. "Pėdsakais"   2. "Laukinė"     3. "Kelionė"     4. ...