Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tai, kas nepalaidojama

Aš buvau laisva. Aš turėjau būti laisva. Jo mano gyvenime daugiau nebebuvo, tarsi jis man jau buvo miręs. Galėjau jį dar išvysti sunkiais žingsniais slenkantį koridoriumi, galėjau dar matyti jo apkerpėjusį pakaušį arba girdėti balsą, už sunkių kabineto durų.
Tik, lyg būdama kaltoji pusė, visaip vengiau susidūrimo. Kam reikia nušlifuotos šypsenos, jei būtų kas šalia, ir kam reikia priekaištų kitu atveju, jei nieko su manimi kartu nebūtų. 
Parašiusi oficialų atsisakymo dokumentą, atrodo, kad tiesiog jį dabar, čia pat su lengvu popieriaus lapu ir mėlynai rašančiu tušinuku išmečiau iš savo gyvenimo. Tik sulaukusi klausimo : "Kodėl?", vos susitvardžiau neišrėkusi: "Šunsnukiai, jūs gi viską matėt ir tik abejingai stebėjote, kai buvau kankinama".
Kol skubėjau į namus, gatvėmis siaučiantis vėjas kalbėjo: "Kam tai rūpi? Kam tai rūpėjo? Kam tai rūpės? Niekam nerūpi. Niekam nerūpėjo ir vėliau niekam nerūpės." Tvirtai įkvėpusi drėgno vakaro oro, stvėriau šildyti nugairintas ausis, lyg bandydama išprašyti laukan iš jų įkyrias mintis. Viduje jausdamasi didvyre, buvau tikra, kad šią mano būseną mato visas likęs pasaulis, tik kodėl tas kaltės šešėlis skandino širdį tamsoje.
- Turime naujieną, - į mane kreipėsi smulkutė kolegė. - Brangute, jis šį savaitgalį mirė - širdies infarktas. Vedžiojo šunį, o parėjęs ėmęs jausti krūtinėje skausmą susmuko ant grindų su visam.
Kažkoks keistas sutapimas, kad praėjus geram pusmečiui po to, kai oficialiai atsisakiau vadovo, dabar jo nebėra net fiziškai. Aš daugiau nebuvau jo sutikusi ir akivaizdu, kad niekada nesutiksiu. Negalėsiu papriekaištauti ar apšaukti diletantu, ką mintyse dariau kasdien, vien tik prisėdusi prie nelengvai rašomo baigiamojo darbo. Mano vaizduotėje jis visada tylėjo, o dabar tylės ir kapas. Ir niekas negalės atsakyti į klausimą KODĖL?
Ant žemės jo nebėra, jo palaikai žemėje. Kažkokia nesąmonė. Jis miręs, nebėra ką bekaltinti, o man vis tiek slapta skauda ten. Su palaikais juk niekas nepalaidojo kartu to, ką jis buvo pridirbęs. Žmonės taip neišnyksta staiga.
Kitą dieną vietiniame leidinyje radau įspūdingą tokią, koks ir buvo jo gyvenimas, užuojautą dėl vadovo mirties žmonai ir jau suaugusiems jo vaikams. Tekstas skelbė, kad mirė ypatingai nusipelnęs žmogus. Net vikipedija žinojo  jo vardą. Su kartumu burnoje užverčiau laikraštį dar kartą pripažindama bjaurų faktą, kad sistema mus moko kalbėti ne apie tai, ką matome, o ką reikia matyti.




Gal bus ir daugiau...
...Autorė

Komentarai

  1. Čia irgi ankstesnis komentaras dingo. Rašiau, kad norint atsikratyti to slegiančio ryšio, kurio jau nebepakeisi, reikia tam žmogui atleisti. Atleidimas išlaisvina. O nuoskauda suriša, nepaleidžia mūsų...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Laiškas – knygos aptarimas: Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Romain Gary Kai vis primindavai AUŠROS PAŽADĄ antrą ar trečią kartą, viduje kilo pasipriešinimas raginimui ir tuo pačiu elementarus poreikis žinoti tai, ką žinai tu ir Aušra. Judvi abidvi buvot skaičiusios Romain Gary autobiografinį romaną. Tu prisiminei autoriaus motinos neapsakomas pastangas rasti sūnuje užslėptus menininko talentus, jo paties nesuskaičiuojamas rašymo valandas, pakol jis ėmė ir parašė kažką genialaus, o Aušra - tą pjaustomą ir valgomą kaliošą. O, kaip norėčiau pastovėti greta namo, kuriame Romain augo, kurio gyventojus autoriaus motina prajuokino savo pareiškimais apie didingą sūnaus ateitį, kurio kiemo malkų stirtoje slėpėsi ir jau būdamas vaikas ketino pribaigti savo gyvenimą. (Vilnius netoli, J. Basanavičiaus gatvę rasiu. Ir tą namą rasiu, jis juk pažymėtas iškilminga lenta.) Knygą pribaigiau šiandie paryčiais. Tu negalėjai patikėti, kai pasakiau, kad R. Gary galop būdamas 66 metų vis dėl to pats save pribaigė. Taip, taip... išgyvenęs visas ligas, visus...