Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kai vaidyba yra gyvenimas


Visi turime savo individualią nuomonę apie gyvenimo reiškinius, o labiausiai apie žmones, kuriuos pavyksta sutikti.

Beveik visada jutau saldų skonį liežuvaudama apie man nesuprantamus aplinkinių poelgius. Kaip gera juos teisti, analizuoti, kaltinti bei mokyti, kai šių nėra šalia. Nelabai pagalvojau, kad jei jie mane girdėtų - jiems skaudėtų, jei tai būtų netiesa. Ir net tuo atveju, jei tai būtų tiesa.

Bet laikas eina. Gryninu save. Siekdama neprisišlieti prie laikinų malonumų, ieškau amžinų vertybių su išliekamąja verte.

Kas gi nesutiks, kad nuoširdumas, diplomatiškumas, empatija, gilus ir toliaregiškas požiūris į gyvenimą - nėra vertybės. Iš tiesų, dabar visai nebeaišku, kas yra vertybės. Net žvelgdama į nuogą užpakalį nesu tikra ar čia matau meną ar tik pliką sėdynę.

Interneto garsiakalbiai sako, kad reikia sakyti, ką iš tiesų galvoji, o pagalvoti prieš sakant...?

Ir štai išaušo ši dieną. Ji rėkė ant manęs telefonu, mano išsiblaškiusiame elgesyje ši įžvelgė tiesiog klastingus lapės gudravimus. Liejosi įvairūs kaltinantys žodžiai, taip kaip pavasarį atitirpus žemei pilasi iš kraštų tvenkiniai.

Bandžiau aiškinti, kad įsivėlė atsaini kito žmogaus klaida, kurios aš tiesiog nepatikrinau, tik ji nieko jau nebegirdėjo. Stengiausi kalbėti į tuščią ragelį, kurio ji laiku nepadėjo. Ir netikėtai išgirdau:" Kokia ožka, atėjusi čia mekena mekena ir dedasi aukštuomene."O tolumoje kita pridėjo:"O taip, jau tokia aukštuomene apsimeta".

Užplūdęs krūtinę liūdesys sužadino dar vieną nusivylimą šia neįmantria tiesiog kaimietiška aplinka. Įvertinusios mane pagal savo suvokimą, joms nedingtelėjo, kad galbūt aš ir esu kitokia nei jos ir nei visi čia aplink gyvenantys. Bet, matyt, skaudžiausia, kad pasitikėjimas ir malonus įvaizdis, kurį jos sukūrė tebuvo jų pačių apsimetinėjimas tuo, kuo jos visai nėra. Gyvenimo vaidyba, kuri visiems tokia miela.

Taip, tai gyvenimo pamokos, po kurių sakysiu, kaip buvo kvaila įsileisti į širdį mažareikšmius dalykus ir kaip negerai nebūti nuoširdžiam. 

Kiti sakys: "Ai, kol jauna tol imi į galvą, vėliau nesureikšminsi." Treti vadovautųsi:"Užleisk durniui kelią"metodika.

Tik ar nebejaučianti užrambėjusi širdis reikš jos brandą?

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.