Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pirmojo sniego pasakėčia

-Nabijau, nabijau, nabijau,-rėkia nešamas mano vaikas.
Nežinau, ar jis suprato kur mes einam, bet jo žodžiai sustiprina ir manę pačią. Įtariu, kad išvydęs baltais chalatais apsigobusius žmones susirūpinusiais veidais, jis pradės blaškytis ir šaukti: "Lauku, lauku, aliu lauku." Balti chalatai jam kelią siaubą.

Iškrito pirmos kuklios snaigės, plonu sluoksniu apklojo vis dar žalia pievą. Išmokiau praskleidus užuolaidą pastebėti baltą sniegą, jis panoro eiti laukan. Mano kalbos apie sniego senį kėlė jaudulį, tad turėjau kuo greičiau vilkti striukę, ieškoti pirštinių.

-Suku, suku ir štai sniego kamuoliukas. Čia bus sniego senio pilvas. Pamatysi, kaip nustebinsim tėtį,- raginu sūnų ridenti sniegą, o šis vis dar nesupranta kodėl ant pirštinių prikibo sniego.
-Mama..?, - šukteli jis ir pakelia apkibusią sniegu samanų spalvos pirštinę.
-Taip turi būti, sūnau,-ima juokas.- Einam prie tvenkinio, gal bus jau užšalęs.-Bandau sudominti jį.

Vežimuko ratai menkame sniege palieka pėdsakus. Kaip keista, kiekvienas žingsnis lyg galimybė kažką sukurti. Jei bus ledas, ar leisti jam sviesti akmenuką? O man vaikystėje niekada nepatiko, kad berniūkščiai neturėdami kantrybės sulaukti tvirto slidinėjimui tinkamo ledo, per anksti jį akmenimis ir kojomis suskaldydavo. Vėliau juk visiems tekdavo ant grublėto ledo nepatogiai čiuožti. Paslapčia net džiaugdavausi, jei žiema užklupdavo greitai ir gili. Ledas pernakt tapdavo storas, todėl jiems belikdavo daužyti tik plonus pelkės kraštus.

Nuo kalniuko nusiritę du nedideli šuneliai skardžiai mus abu puolė aploti. Jie laikėsi atstumo, tad supratau: "Priešas nekenksmingas." O vienas "ryžesnis", visai nesuprato ant ko čia loti reikia, bėgo iš paskos ir tiek.
-Ar bijai?-klausiu vežimėlyje prisegto sūnaus.
-BI-JAU,- mažylis paraudusiais žandukais sąžiningai atsako.
-O kodėl?, -ir ėmiau mažinti atstumą tarp šunų poros ir mūsų. Šunys ėmė trauktis, karts nuo karto palodavo, bet traukėsi atgal į kalną.
-Matai,-tęsiu atsigęžusi į jį.-Nereikia bijoti, nes jie patys tavęs bijo.

R.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve,...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...