-Nabijau, nabijau, nabijau,-rėkia nešamas mano vaikas.
Nežinau, ar jis suprato kur mes einam, bet jo žodžiai sustiprina ir manę pačią. Įtariu, kad išvydęs baltais chalatais apsigobusius žmones susirūpinusiais veidais, jis pradės blaškytis ir šaukti: "Lauku, lauku, aliu lauku." Balti chalatai jam kelią siaubą.
Iškrito pirmos kuklios snaigės, plonu sluoksniu apklojo vis dar žalia pievą. Išmokiau praskleidus užuolaidą pastebėti baltą sniegą, jis panoro eiti laukan. Mano kalbos apie sniego senį kėlė jaudulį, tad turėjau kuo greičiau vilkti striukę, ieškoti pirštinių.
-Suku, suku ir štai sniego kamuoliukas. Čia bus sniego senio pilvas. Pamatysi, kaip nustebinsim tėtį,- raginu sūnų ridenti sniegą, o šis vis dar nesupranta kodėl ant pirštinių prikibo sniego.
-Mama..?, - šukteli jis ir pakelia apkibusią sniegu samanų spalvos pirštinę.
-Taip turi būti, sūnau,-ima juokas.- Einam prie tvenkinio, gal bus jau užšalęs.-Bandau sudominti jį.
Vežimuko ratai menkame sniege palieka pėdsakus. Kaip keista, kiekvienas žingsnis lyg galimybė kažką sukurti. Jei bus ledas, ar leisti jam sviesti akmenuką? O man vaikystėje niekada nepatiko, kad berniūkščiai neturėdami kantrybės sulaukti tvirto slidinėjimui tinkamo ledo, per anksti jį akmenimis ir kojomis suskaldydavo. Vėliau juk visiems tekdavo ant grublėto ledo nepatogiai čiuožti. Paslapčia net džiaugdavausi, jei žiema užklupdavo greitai ir gili. Ledas pernakt tapdavo storas, todėl jiems belikdavo daužyti tik plonus pelkės kraštus.
Nuo kalniuko nusiritę du nedideli šuneliai skardžiai mus abu puolė aploti. Jie laikėsi atstumo, tad supratau: "Priešas nekenksmingas." O vienas "ryžesnis", visai nesuprato ant ko čia loti reikia, bėgo iš paskos ir tiek.
-Ar bijai?-klausiu vežimėlyje prisegto sūnaus.
-BI-JAU,- mažylis paraudusiais žandukais sąžiningai atsako.
-O kodėl?, -ir ėmiau mažinti atstumą tarp šunų poros ir mūsų. Šunys ėmė trauktis, karts nuo karto palodavo, bet traukėsi atgal į kalną.
-Matai,-tęsiu atsigęžusi į jį.-Nereikia bijoti, nes jie patys tavęs bijo.
R.
Nežinau, ar jis suprato kur mes einam, bet jo žodžiai sustiprina ir manę pačią. Įtariu, kad išvydęs baltais chalatais apsigobusius žmones susirūpinusiais veidais, jis pradės blaškytis ir šaukti: "Lauku, lauku, aliu lauku." Balti chalatai jam kelią siaubą.
Iškrito pirmos kuklios snaigės, plonu sluoksniu apklojo vis dar žalia pievą. Išmokiau praskleidus užuolaidą pastebėti baltą sniegą, jis panoro eiti laukan. Mano kalbos apie sniego senį kėlė jaudulį, tad turėjau kuo greičiau vilkti striukę, ieškoti pirštinių.
-Suku, suku ir štai sniego kamuoliukas. Čia bus sniego senio pilvas. Pamatysi, kaip nustebinsim tėtį,- raginu sūnų ridenti sniegą, o šis vis dar nesupranta kodėl ant pirštinių prikibo sniego.
-Mama..?, - šukteli jis ir pakelia apkibusią sniegu samanų spalvos pirštinę.
-Taip turi būti, sūnau,-ima juokas.- Einam prie tvenkinio, gal bus jau užšalęs.-Bandau sudominti jį.
Vežimuko ratai menkame sniege palieka pėdsakus. Kaip keista, kiekvienas žingsnis lyg galimybė kažką sukurti. Jei bus ledas, ar leisti jam sviesti akmenuką? O man vaikystėje niekada nepatiko, kad berniūkščiai neturėdami kantrybės sulaukti tvirto slidinėjimui tinkamo ledo, per anksti jį akmenimis ir kojomis suskaldydavo. Vėliau juk visiems tekdavo ant grublėto ledo nepatogiai čiuožti. Paslapčia net džiaugdavausi, jei žiema užklupdavo greitai ir gili. Ledas pernakt tapdavo storas, todėl jiems belikdavo daužyti tik plonus pelkės kraštus.
Nuo kalniuko nusiritę du nedideli šuneliai skardžiai mus abu puolė aploti. Jie laikėsi atstumo, tad supratau: "Priešas nekenksmingas." O vienas "ryžesnis", visai nesuprato ant ko čia loti reikia, bėgo iš paskos ir tiek.
-Ar bijai?-klausiu vežimėlyje prisegto sūnaus.
-BI-JAU,- mažylis paraudusiais žandukais sąžiningai atsako.
-O kodėl?, -ir ėmiau mažinti atstumą tarp šunų poros ir mūsų. Šunys ėmė trauktis, karts nuo karto palodavo, bet traukėsi atgal į kalną.
-Matai,-tęsiu atsigęžusi į jį.-Nereikia bijoti, nes jie patys tavęs bijo.
R.
Komentarai
Rašyti komentarą