Cirkas išlieja ašaras

Į mokyklą atvažiavo mažas cirkas. Ten gal buvo vos porą žmonių. Vyras su vienaračiu dviratuku važinėjo lenta ant suolo, trumpais judesiais ant jo apsisuko ir vėl dailiai nenukrisdamas nuriedėjo žemėn. Moteris vaikščiodama aplink vaikus iš jų kišenių ir ausų traukė mažus spalvotus kamuoliukus ir metė atgal į popierinį kūgį.

Vaikai plojo ir stebėjosi, tik aš nesupratau, nes visas tas cirkas kėlę vien liūdesį. Artistai matyt nematė didelio reikalo labai stengtis, nes pastebėjau iš kūgio galo krentančius kamuoliukus į moters delną, kurį vėliau kišdavo prie vaiko ausies, jie labai skubėjo. Bet ne dėl jų atlaidumo norisi verkti, o dėl to, kad ten nevyravo jokia šventinė atmosfera, jie neįtikino.

Vėliau ta švelni antipatija cirkui sustiprėjo, kai į miestą atvažiavo didelis cirkas. Jis koncertavo keletą dienų. Visi provincialai iškart išgraibstė bilietus, tad pakliūti ten buvo beveik įšūkis. Prisimenu, kad vieną šokių grupės draugę vyresnis vaikinas bandė ją vilioti tais cirko bilietais, atseit prabanga.

Apskritoje ir tvankioje palapinėje susispaudę sėdėjo išalkusieji, jie laukė. Į tvirta tvora apjuostą gardą įbėgo vyras su plonyčiu rimbu ir staiga kažkaip šalia jo atsirado keletas liūtų. Prasidėjus šou, aplankė pojūtis, kad čia nieko juokingo nebus. Liūtai įspūdingai riaumojo, vyras pliekdamas rimbu juos gainiojo nuo vienos kėdės iki kitos vėl ir vėl. Labiau girdimas buvo rimbas, o ne liūtų riaumojimas. Kas iš to gali juoktis ar džiaugtis, kaip laukiniai Afrikos gyvūnai rimbu glostomi vien dėl juoko ir pramogos. Tikriausiai į tokius renginius turėtų eiti tik stiprių nervų žiūrovai, o ne vaikučiai pasigrožėti makabrišku žmogaus egoizmu.

Po to mus bandė prajuokinti klounai su šuniukais, tik kažkodėl jų pokštai užstrigę gardo tvoroje manęs jau nebepasiekė. Tokioje vietoje norėjosi verkti, o man tebuvo 13-14.

Vėliau į cirką bilieto niekad nebepirkau. Eidama gatve pro cirko aikštelę, pastebėdavau aptriušusius cirko artistų vagonėlius, nuo jos neretai trenkdavo šlapimu. Tad manyti, kad ten galiu rasti tikrą tikrą tikrą juoką, kai jie akivaizdžiai vargsta, yra naivu. Juk juoktis gali tik tas, kuriam viskas viskas yra gerai, tai cirko kopija, kuri kažkuom panaši, bet toli nuo originalo.

Kažkas nemėgsta originalių daiktų kopijų, mano kad "padėlkas" nešioti neskoninga ir renkasi tik tikrus daiktus, o gyvena ir mąsto tik kopijomis. Kitas apsimovęs "padėlką" , renkuosi tik tikrą gyvenimą su tikru juoku.