Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Cirkas išlieja ašaras

Į mokyklą atvažiavo mažas cirkas. Ten gal buvo vos porą žmonių. Vyras su vienaračiu dviratuku važinėjo lenta ant suolo, trumpais judesiais ant jo apsisuko ir vėl dailiai nenukrisdamas nuriedėjo žemėn. Moteris vaikščiodama aplink vaikus iš jų kišenių ir ausų traukė mažus spalvotus kamuoliukus ir metė atgal į popierinį kūgį.

Vaikai plojo ir stebėjosi, tik aš nesupratau, nes visas tas cirkas kėlę vien liūdesį. Artistai matyt nematė didelio reikalo labai stengtis, nes pastebėjau iš kūgio galo krentančius kamuoliukus į moters delną, kurį vėliau kišdavo prie vaiko ausies, jie labai skubėjo. Bet ne dėl jų atlaidumo norisi verkti, o dėl to, kad ten nevyravo jokia šventinė atmosfera, jie neįtikino.

Vėliau ta švelni antipatija cirkui sustiprėjo, kai į miestą atvažiavo didelis cirkas. Jis koncertavo keletą dienų. Visi provincialai iškart išgraibstė bilietus, tad pakliūti ten buvo beveik įšūkis. Prisimenu, kad vieną šokių grupės draugę vyresnis vaikinas bandė ją vilioti tais cirko bilietais, atseit prabanga.

Apskritoje ir tvankioje palapinėje susispaudę sėdėjo išalkusieji, jie laukė. Į tvirta tvora apjuostą gardą įbėgo vyras su plonyčiu rimbu ir staiga kažkaip šalia jo atsirado keletas liūtų. Prasidėjus šou, aplankė pojūtis, kad čia nieko juokingo nebus. Liūtai įspūdingai riaumojo, vyras pliekdamas rimbu juos gainiojo nuo vienos kėdės iki kitos vėl ir vėl. Labiau girdimas buvo rimbas, o ne liūtų riaumojimas. Kas iš to gali juoktis ar džiaugtis, kaip laukiniai Afrikos gyvūnai rimbu glostomi vien dėl juoko ir pramogos. Tikriausiai į tokius renginius turėtų eiti tik stiprių nervų žiūrovai, o ne vaikučiai pasigrožėti makabrišku žmogaus egoizmu.

Po to mus bandė prajuokinti klounai su šuniukais, tik kažkodėl jų pokštai užstrigę gardo tvoroje manęs jau nebepasiekė. Tokioje vietoje norėjosi verkti, o man tebuvo 13-14.

Vėliau į cirką bilieto niekad nebepirkau. Eidama gatve pro cirko aikštelę, pastebėdavau aptriušusius cirko artistų vagonėlius, nuo jos neretai trenkdavo šlapimu. Tad manyti, kad ten galiu rasti tikrą tikrą tikrą juoką, kai jie akivaizdžiai vargsta, yra naivu. Juk juoktis gali tik tas, kuriam viskas viskas yra gerai, tai cirko kopija, kuri kažkuom panaši, bet toli nuo originalo.

Kažkas nemėgsta originalių daiktų kopijų, mano kad "padėlkas" nešioti neskoninga ir renkasi tik tikrus daiktus, o gyvena ir mąsto tik kopijomis. Kitas apsimovęs "padėlką" , renkuosi tik tikrą gyvenimą su tikru juoku.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Laiškas – knygos aptarimas: Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Romain Gary Kai vis primindavai AUŠROS PAŽADĄ antrą ar trečią kartą, viduje kilo pasipriešinimas raginimui ir tuo pačiu elementarus poreikis žinoti tai, ką žinai tu ir Aušra. Judvi abidvi buvot skaičiusios Romain Gary autobiografinį romaną. Tu prisiminei autoriaus motinos neapsakomas pastangas rasti sūnuje užslėptus menininko talentus, jo paties nesuskaičiuojamas rašymo valandas, pakol jis ėmė ir parašė kažką genialaus, o Aušra - tą pjaustomą ir valgomą kaliošą. O, kaip norėčiau pastovėti greta namo, kuriame Romain augo, kurio gyventojus autoriaus motina prajuokino savo pareiškimais apie didingą sūnaus ateitį, kurio kiemo malkų stirtoje slėpėsi ir jau būdamas vaikas ketino pribaigti savo gyvenimą. (Vilnius netoli, J. Basanavičiaus gatvę rasiu. Ir tą namą rasiu, jis juk pažymėtas iškilminga lenta.) Knygą pribaigiau šiandie paryčiais. Tu negalėjai patikėti, kai pasakiau, kad R. Gary galop būdamas 66 metų vis dėl to pats save pribaigė. Taip, taip... išgyvenęs visas ligas, visus...