Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Žodžiai pasako mažiausiai

Žmonės ne visada supranta kas jiems iš tikrųjų yra sakoma. Regis, renki kuo tikslesnius žodžius, apibūdinančius tai kas vyksta tavo viduje, atmeti momentines emocijas, tačiau neretai pastangos nevertos rezultatų. Kažkoks paradoksas, komunikuoti padedantys ištarti žodžiai praktiškai žmogui pasako mažiausiai. Skaityti kito minčių neturime galios, tad belieka pasikliauti tariamais žodžiais. Būtų idealu, jei kiekvienas iš mūsų tiksliai ir objektyviai sakytų tai ką mąsto, tačiau melavimas, tiesos pagražinimas ar nesakymas vardan ramybės tarp žmonių kaskart palieka plyšelį, kuris metams bėgant platėja. Lyg tuo metu nekaltai apgauni kitą, tik dažniausiai pameluoji pats sau.

Interpretavimas atsižvelgiant į savo asmeninę patirtį neleidžia priimti naujos informacijos, kuri galbūt priverstų keisti tokius dalykus, ant kurių laikosi stabili ir saugumą žadanti tavo pasaulėžiūra. Lengva perstatyti baldus, perdažyti sienas namuose, o pakeisti požiūrį - sunkus darbas.

Tarkim, barnio metu ginčijiesi su žmogumi, kurį manai puikiausiai pažįstąs. Jo pasakyti argumentai kelia juoką, o bandymas gintis tiesiog siutina. Apie susikalbėjimą nėra nė kalbos, nes ginčas su kiekvienu žodžiu tik sunkėja. Kažkodėl kito ištarti žodžiai užuot taikę tik užkabina paties baimes, kompleksus, skausmą, kurį nešiojamės su savimi, o tai tiesiog užkertą kelią norint suprasti tą, su kuriuo kalbiesi. Žmonės skirtingi, viena galvoja, antra sako, o trečia daro. Ir dar reikia visa tai kažkaip tiksliai ir teisingai suvokti. Net ir rašant, atrodo per daug sudėtinga.

Kitas puikiausias pavyzdys - tai knygos skaitymas. Vienam knyga nepatiko, o antrą tiesiog užkerėjo. Tekstas juk tas pats, tik skaitantys įžvelgė skirtingus dalykus. Tai reiškia, kad viskas slypi stebėtojo akyse. Žiūrėk, po kiek laiko skaitydamas tą pačią knygą pastebi naujas detales, atrandi aktualias mintis, kurios pirmąkart kėlė abejones. Laikas eina ir keičia mus, būtų puiku, kad tik į gerą.

Negaliu nutylėti vieno įvykio, kuris buvo nuostabi pamoka suprantant žmones. T.y. kai DELFI pasirodė straipsnelis apie krepšininkus, kuriame norėjau pasakyti, kad krepšininkai ir krepšinis tėra tik žaidimas, kad to nederėtų taip sudievinti, kad yra kitokių dalykų, kurie žmogaus egzistenciją daro prasmingesne. Savaime suprantama tikėjausi, kad tokia nestandartinė nuomonė sukels pasipriešinimą, bet negalėjau įsivaizduoti, ką skaitytojai mano žodžiuose įžvelgs.

Perskaičiau komentarus. Dalis buvo tiesiog keiksmažodžiai arba panašios mintys. Dalis įrodinėjo, kad vien krepšiniu Lietuva yra garsi visame pasaulyje ir tuo turime džiaugtis. Tie, kurie daugmaž pritarė mano minčiai, teigė, kad krepšinis yra niekai, o va, futbolas - štai sportas iš didžiosios "S", nors apie futbolą net neužsiminiau.

Dar dalelė skaitytojų pakomentavo, kad krepšinis yra visai nepopuliari sporto šaka, kad juo domisi nedidelė dalis sporto pasaulio, o JAV - tai tik juodaodžių žaidimas, nors NBA ženkliukas varo pagarbią baimę statistiniam lietuvaičiui.

Mano džiaugsmui, nors gal ir trūko vieno ar kito argumento, atsirado tokių, kurie straipsnelio idėją suprato. Tuomet atėjo suvokimas, kad perteikti konkrečią mintį kitiems yra varginantis darbas, ir mintyse nusilenkiau tiems, kurie kažkada, trankydamiesi į mano baimių ir kompleksų sieną, bandė duoti gerus patarimus, o aš jų neišgirdau.




Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.